Tarpukario Lietuvos diplomato, spaudos darbuotojo, rašytojo Igno Jurkūno-Šeiniaus (1889–1959) knyga „Raudonasis tvanas“ atveria vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos laikotarpių – sovietinę krašto okupaciją. Iki šiol aktualumo neprarandantį leidinį papildo keli šimtai archyvinių nuotraukų, tarp jų ir iš I. Šeiniaus šeimos archyvo, dalis jų publikuojama pirmą kartą.

1939 m. spalį pagal Molotovo-Ribentropo paktą tarp komunistinės SSRS ir nacių Vokietijos iš sovietų atgavusi Vilnių Lietuva kartu įsileidžia ir Raudonosios armijos karius. Prasideda palaipsninis krašto bolševikinimas, turėjęs pasibaigti „savanorišku įsiliejimu į broliškų tautų šeimą“.

Šalyje nestabdomai sklinda sovietų propaganda, ima šeimininkauti svetimos valstybės kareiviai ir raudonieji politrukai, spaudžiant Maskvai keičiami įstatymai, nebaudžiamai veikia iš įkalinimo įstaigų paleistas suaktyvėjęs komunistinis gaivalas, intensyviai klojami pamatai Lietuvai prijungti prie Sovietų Sąjungos. 1940 m. birželio 15 d. įvyko Lietuvos okupacija, į kraštą įžengė daugiau nei 200 tūkst. sovietų karių, o liepos mėnesį į Kremlių nusiųstu „liaudies delegatų“ prašymu Lietuva inkorporuojama į SSRS. Nepriklausoma du dešimtmečius išbuvusi Lietuva vėl patenka į mirtiną grobuoniško rytų kaimyno glėbį.

Memuarinės knygos puslapiuose I. Šeinius aprašo, kaip naikinta Nepriklausomybė, gniaužtas lietuviškas patriotizmas, keičiant jį sovietiniu, brukti svetimi šūkiai ir gyvenimo būdas, sovietizuojamas šalies ūkis ir nusavinamos įmonės. Lietuvai atsidūrus už geležinės uždangos prasidėjo visuotinio sekimo, suėmimų, susidorojimų banga. „Raudonasis tvanas“ – iškalbingas tų baisių įvykių liudininkas.

Ignas Šeinius. Stokholmas, 1940–1950 m. Iš Irvio Scheyniaus asmeninio archyvo.

Iki pat paskutinės akimirkos karo pabėgėliais besirūpinęs I. Šeinius stengėsi likti Lietuvoje. Ir tik supratęs, kad jį ketinama suimti, nusprendžia trauktis į Vakarus, pas Švedijoje gyvenančią šeimą. Jo laukia dramatiška, pavojų kupina kelionė per akylai ginkluotų kareivių sergimą Sovietų Sąjungos ir Vokietijos sieną, kur kiekvienas neatsargus žingsnis galėjo baigtis mirtimi.

Ne tik keistokos, tikrai keistos žinios. Svetimos valstybės siūlo ir protestuoja vienos Lietuvos vidaus klausimu!
Ištrauka iš knygos „Raudonasis tvanas“

Pasiekęs Švediją I. Šeinius ėmėsi rašyti knygą. 1940 metais „Raudonasis tvanas“ išleistas Stokholme. Vakarų skaitytojui skirtame pasakojime autorius, to meto įvykių liudytojas, ne tik atskleidė skaudžią savo Tėvynės dramą, bet ir siekė supažindinti su Lietuvos istorija, kultūra, žmonėmis. Netrukus knyga išversta į kitas skandinavų kalbas, lietuviškai ji pirmą kartą pasirodė 1953 m. Niujorke. I. Šeiniaus „Raudonasis tvanas“ turėtų perskaityti kiekvienas Lietuvos patriotas.

2016 m. Širvintose, netoli autoriaus tėviškės, I. Šeiniui atidengtas paminklas.

Knyga „Raudonasis tvanas“

DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.

***

Dvyliktą valandą mano įstaigon atėjęs Mr. Redfernas, jau nuo žiemos Vilniuje įsikūręs, pasakoja man, kad jis ką tik gavęs iš Kauno keistokų žinių. Antano Merkio vyriausybė šįryt anksti atsistatydinusi. Sovietų Sąjungos ministeris Lietuvai Pozdniakovas pasiūlęs respublikos prezidentui pavesti generolui Raštikiui sudaryti naują vyriausybę. Vokietijos ministeris Zechlinas prieš tai protestavęs.

Ne tik keistokos, tikrai keistos žinios. Svetimos valstybės siūlo ir protestuoja vienos Lietuvos vidaus klausimu! Gal gerai bent tai, galvoju, kad čia dvi valstybės atsistoja viena prieš kitą. Juk ir Sovietų bazių buvimas mūsų teritorijoj lig šiol neutralizavo Vokietijos agresyvų susidomėjimą Lietuva. Bet, kita vertus, kai vokiečių gyventojai iš Estijos ir Latvijos buvo atšaukti namo, Lietuvos vokiečiams, nors jų pas mus ir nedaug, leista pasilikti Lietuvoje. Ar ir tai ne ženklas mūsų naudai?

Vis dėlto, matyt, kažkas darosi. Ar tik neįvyks atviras santykių pablogėjimas tarp Vokietijos ir Sovietų Sąjungos? O gal kai kas ir dar rimčiau? Birželio 11-tą, grįžęs iš Maskvos, Antanas Merkys pareiškė spaudai, kad jis buvo patenkintas minčių pasikeitimu su Stalinu ir Molotovu. Visais klausimais, liečiančiais tarpusavius santykius, prieita prie vienodos nuomonės, aplankyta Sovietų Sąjungos ūkio paroda, žiūrėta Maskvos-Volgos kanalo. Bet jau kitą dieną vidaus reikalų ministeris Skučas buvo priverstas atsistatydinti, o štai šiandien, jeigu tai tiesa, atsistatydino ir pats Merkys. Visa tai gal susitvarkys, susidoros, gal nėra ko baimintis. (...)

Tiesiai priešais ateina vidutinio amžiaus vyras, apsirengęs pilku vasarišku kostiumu. Atrodo matytas. Gal kur kokiose vaišėse. Dabar prisimenu. Tai lenkų inžinierius, Lenkijoj pastatęs dvi dideles radijo stotis; pavardė iškrito man iš atminties. Jis eina tiesiai į mane, lyg jam būtų kas negerai atsitikę, o priėjęs beveik kniumba mano rankose.

– Nebėr Lietuvos... Bolševikai atgriūva.

Kas jam daros? Ne, jis atrodo visai normalus.

– Ar tamsta dar nieko negirdėjai?.. O, Viešpatie Dieve!.. Radijas pranešė apie tai jau trečią valandą... Ketvirtą valandą bolševikai peržengė sieną keliose vietose... Taip pat ties Gudagoju, tiesiai priešais Vilnių... Kas bus dabar su mumis? (...)

Plokštelių muzika nutraukiama. Žinių pranešėjo balsas: „Pirmininkaujant respublikos prezidentui, vyriausybė nutarė savo posėdyje birželio 15 dienos rytą nusileisti Sovietų Sąjungos vyriausybės reikalavimams. Reikalavimai buvo šiąnakt pateikti ultimatyvia forma, ir atsakymas turėjo būti duotas šiandien prieš dešimtą valandą. Nusileisdama šiems reikalavimams vyriausybė sutiko, kad raudonoji kariuomenė jau šiandien įžygiuotų Lietuvon, užimtų visus didesnius miestus ir kitas svarbesnes vietoves tokio didumo pajėgomis, kad jau krašte esančių oro bazių saugumas būtų visiškai užtikrintas. Įsakyta suimti buvusį vidaus reikalų ministerį generolą Skučą ir saugumo policijos direktorių Povilaitį ir patraukti teisman kaip atsakingus už trijų raudonarmiečių kalinimą bei kankinimą, taip pat vieno Raudonosios armijos karininko nužudymą. Dabartinė vyriausybė nutarė pasitraukti ir užleisti vietą naujai vyriausybei, galinčiai gauti Sovietų Sąjungos vyriausybės pasitikėjimą.“

Raudonoji armija peržengia Lietuvos valstybinę sieną. 1940 m. birželio 15 d.

Paskui buvo perskaitytas trumpas Lietuvos kariuomenės vado kreipimasis draugiškai sutikti raudonosios kariuomenės dalinius, kur tik jie pasirodytų, ir traktuoti juos kaip mūsų sąjungininkus.

Nepaisant sunkiai slegiančios juodos rimties, visų lūpos spontaniškai sukrypsta į šypseną ties tais žodžiais, karčią, ironišką. Baisiąją, nežmoniškąją žinią seka keletas trumpesnių giminiškų naujienų:

„Tuojau pat po vyriausybės posėdžio respublikos prezidentas Antanas Smetona šįryt nutarė pasitraukti iš Lietuvos. Popiet jis jau perėjo vakarų sieną. Atsistatydinusios vyriausybės ministeris pirmininkas Antanas Merkys laikinai eis respublikos prezidento pareigas.

Neima miegas. Argi galima miegoti, kai girdi, kad Lietuvą kausto geležiniais pančiais?
Ištrauka iš knygos „Raudonasis tvanas“

Buvęs vidaus reikalų ministeris generolas Skučas ir saugumo policijos direktorius Povilaitis jau suimti ir uždaryti kalėjiman.

Užsienio reikalų komisaro pavaduotojas Dekanozovas atskrido iš Maskvos Kaunan palengvinti sudaryti naują, Sovietų Sąjungai draugiškai nusistačiusią vyriausybę.“

Naktį nubundu, klausaus. Namų sienos dreba, langai žvanga. Iš oro girdėt bildesys ir ausis veriantis
tarškėjimas. Panašus kaip trankant didelius skardos lakštus vieną į kitą. Tai bolševikų tankai, įsigrūdę Lietuvon, pakeliui, toliau. Kad sustiprintų jau esančių raudonųjų bazių saugumą ir padėtų lengviau sudaryti Lietuvos naują, Maskvai patikimą vyriausybę... Tankai tarška, bilda be pertraukos, valanda po valandos. Oras pilnas, kambarys pilnas visą kūną ir sielą veriančio tarškesio ir bildesio. Raudonojo, žvėriško triukšmo.

Neima miegas. Argi galima miegoti, kai girdi, kad Lietuvą kausto geležiniais pančiais? (...)

Šalia pravažiuodami žvalgom bolševikų karius. Nematytai margas mišinys. Dideli ir mažiukai vienoj voroj. Rusai, ukrainiečiai, kaukaziečiai, kirgizai ir kalmukai be jokio skirtumo. Kartais išsikiša kino medinis veidas, kartais kokio šiaurės mongoloido. Aptinkam net dvejetą sudaniečių juodaodžių. Kokiu būdu jie pakliuvo į raudonąjį rojų?

Sudulkėję, susimurzinę jie jaučiasi ne nuo vakar dienos išvarginti, bet jau nuo metų eilės, ir turbūt, nieko daugiau nenori, kaip grįžti atgal namon. Ar jiems galvoj užsienio politika? Paskaitas, kurios politrukų jiems galvon kalamos du kartus per dieną, jie jau seniai atmintinai išmoko. Tai, ką politrukai pliauškia, gal ir teisybė, bet taip pat teisybė, kad blogai pasiūti batai sušutusias kojas graužia, kad tuos nuolatos žadamus geresnius laikus biesas kažin kur nunešė.

Kareivių apranga? Matyt, kad atsakingosios vietos yra dariusios... ką galėjusios. Vis dėlto ir vasarai numatyta medžiaga stora ir šiurkšti, spalvos atžvilgiu nepakenčianti saulės nei lietaus. Kelnės ir į marškinius panašesni švarkeliai daiktais nublukę, daiktais dryži; sunku atspėti, kokios spalvos buvo iš pradžios. Siuvėjų, matyt, taip pat daryta, kas galėta, bet dar daugiau skubėta. Rankovės alkūnė ne visados ten išlenkta, kur išlenkta paties kareivio alkūnė, o ir rankovės ne visados vienodo ilgumo. Diržas – raudonojo kareivio vienas pačių žymiausių atributų – nevienodos odos, o kai kurių iškirptas iš senų milinių ar iš dar kažin kokios medžiagos. Galvos apranga tam pačiam dalinyje yra iš trijų modelių. Žiemos – nusmailintas milinis koptūras – labai patogus vasaros karštyje, kepurė su kazirkėliu ir kažkas panašu į ispanų lakūno skrybėlaitę.

O gal tai oro desantai, įmaišyti tarp pėstininkų? Šautuvai keturių tipų. Vienas 1914 metų modelio su ilgu trikampiu ir smailiu durtuvu; vokiškas, prancūziškas ar pagaliau amerikoniškas su labiau į peilį panašiu durtuvu. Ar pagalvota, kas gali atsitikti mūšio įkarštyje, kai amunicijos pradeda stigti, o ypač jei amunicija iš pat pradžios klaidingai padalinta? Ar nebūt buvę protingiau paskirstyti įvairius šautuvus tarp įvairių dalinių, jei jau ir nenorėta panašiai pasielgti su tuo juokingu galvos apdangalu?

Matyt artilerijos, kulkosvaidžių ir priešlėktuvinės apsaugos pabūklų, bet nedaug. Galimas daiktas, kad ta vertingesnė medžiaga siunčiama geležinkeliais. Tankų ir sunkvežimių nestinga ir toliau. Sunkvežimiai visur tie patys rusiški fordai, tamsiai žaliai dažyti ir su keturkampe platforma dešimčiai kareivių. Ir tankai perdėm vieno tipo: labai dideli, panašesni į sunkvežimius, su vienu patrankiniu bokšteliu, apsuptu storo ir blizgančio žalvarinio lanko.

Iš tiesų, jei sovietiniai tankai ir sunkvežimiai taip genda taikos metu ir ramiai sau važiuodami, palyginti, tokiu geru keliu, tai kas atsitiktų, jei virš jų staiga pasirodytų priešo bombonešiai ir jie būtų priversti pasinešti nelygiais laukais ir išartomis dirvomis?
Ištrauka iš knygos „Raudonasis tvanas“

Tankai važiuoja, tarška, braška. Tai vienas, tai kitas staiga sustoja ir toliau nė žingsnio. Įkinkyti užpakaly važiuoją ir dar nesugedę sunkvežimiai tempia paliegėlius šonan iš kelio. Kelias turi būti duotas tiems, kurių sugedimo eilė laukia. Tas pat ir su sunkvežimiais Tai šen, tai ten sustoja jie be įspėjimo ir turi sukti lauk iš kelio. Nusiminę kareiviai drimba nuo platformų ir kiūtina toliau pėsti arba kariasi į jau pataisytus sunkvežimius.

– Jei sovietiniai tankai ir motorinė trauka turi tokį įkyrų paprotį gesti, tai kodėl gi nepaima su savim
keliaujančių taisymo dirbtuvių? Net nematyt gelbėjimo automobilių. Šoferiai turi viską sutaisyti tomis priemonėmis, kurias vežas su savim patys. O jų, kaip matyt, turima nedaug, todėl ir taisymas atima nemažai laiko, todėl ir gedimai vis dažniau pasikartoja. Ties viena kalve, netoli nuo Žaslių, stovi sugedę trys tankai ir du sunkvežimiai. Kalvis ir jo gizelis įraudę, suprakaitavę, išsikankinę. Mes stabtelim, norėdami šnektelėti su kalviu. Pasirodo, kad jis su gizeliu prakaituoja jau nuo pat saulėtekio.

– Visi jie klausia, – kvatoja kalvis, šluostydamas prakaitą, – ar aš neturiu rezervinių dalių. Rezervinių dalių sovietų tankams čia, Žasliuose! Tarnavau Pirmam pasauliniam kare mechaniku, tai nusimanau kiek apie motorus ir karo pabūklus. Man atrodo, kad šitie tankai daugiau numatyti boboms baidyti, o ne kam kitam. Bet jei juos čia, Lietuvoj, pamėgintų paleisti į mūšį, tai sulauktume labai daug geležies laužo.

Už šį nuotaikingą pasakojimą kalvis gavo iš Woodersono visą dėžutę „Lucky Strike“ cigarečių.

Iš tiesų, jei sovietiniai tankai ir sunkvežimiai taip genda taikos metu ir ramiai sau važiuodami, palyginti, tokiu geru keliu, tai kas atsitiktų, jei virš jų staiga pasirodytų priešo bombonešiai ir jie būtų priversti pasinešti nelygiais laukais ir išartomis dirvomis?

Niekur pakeliui nematom dirbančių žmonių. Laukai tušti, krautuvės miesteliuose uždarytos. Tik vienur kitur, kokioje kryžkelėje ar palei kokią tvorą, stovi sustoję keli ūkininkai ir, užkandę žadą, žiūri, kas čia dabar atsitiko, kas čia dabar dedas. Lyg lauktų aklo ir negailestingo likimo sukaustyti, kada bolševikai kaip alkani vilkai pradės juos pulti. Juk ne vienas jų, be abejo, gerai atsimena 1919 metus, ne vienas jų kovėsi su bolševikais ir vijo juos laukais kaip piktus šunis. Daugumas tų, kurie dabar iš naujo Lietuvon įsiveržia, tebėra tie patys: įstrižomis akimis, pageltusiais veidais, kresni, prikniubę kreivakojai. Bet šiandien jie grįžta kaip tikra kariuomenė, geriau aprengti, disciplinuoti, vedami išmiklintų karininkų. Kaip ilgam? Kas bus su šia kariuomene, jei ji galimam kare pralaimėtų ir, nustojus bet kokių varžančių saitų, palaida pasileistų po šalį? (...)

Pravažiavus Kaišiadoris, atrodo, lyg vienoj vietoj žmonės ką dirbtų. Susirinkęs vyrų būrelis stovi pievelėj ties skaldos krūva. Matyt, kad čia taisomas vieškelis. Arčiau privažiavę, pastebim, kad jie tik taip sau stovi, rankas sunėrę. Ne, ne tik taip sau. Vienas didokas vyras, raudonojo kario uniforma apsišarvojęs ir dar ant nesuskaldyto akmens pasišokęs, drožia kelio darbininkams prakalbą. Lietuviškai! Šalia pravažiuodami, nugirstam tik:

– ...Draugai, štai išlaisvinimo valanda jums išmušė. Laisve kvėpuokit!

Privažiuodami Rumšiškes, dvidešimt tris kilometrus nuo Kauno, įsukam į Alytaus–Kauno plentą. Pernai rudenį Alytuj buvo įsikūrusi pati pirmutinė raudonoji bazė.