Visai neseniai, lankydamasis Anykščiuose, sutikau vidutinio amžiaus vyrą, vardu Arūnas. Su juo kalbėjau nei daug, nei mažai – gerą pusvalandį. Arūnas man pasakojo, jog dirba per du darbus, turi du vaikus – dukrą ir sūnų, – iš kurių vienas išvažiavo mokytis į Angliją, nes Lietuvoje nenorėjo studijuoti dėl blogos studijų kokybės, o dukra bandė dirbti čia, tačiau dėl mažos algos jai buvo sunku išgyventi (taip, būtent žodį „išgyventi“ nuolatos vartojo Arūnas). Tačiau labiausiai rėžė ausį Arūno pasakojimai apie mokesčius, jog jie yra per dideli, nesąžiningi ir iš viso – kam, po velnių, jie reikalingi, jei valdžia juos išvagia, o dar ir komunalinius mokesčius reikia gana didelius mokėti (beveik tiksli citata).
Bandžiau jam paaiškinti, kad komunaliniai mokesčiai – tai susimokėjimas už panaudotas paslaugas. Juk eidamas į parduotuvę už maistą turi sumokėti.
Mačiau, jog po tokio mano pasakymo jis šiek tiek pyktelėjo. Gal tikėjosi, kad viskam pritarsiu. Toliau tęsėm diskusiją mokesčių klausimu. Arūnas pasakojo apie vieną politiką ir jo „generuojančią ekonomiką“, ir kad jis buvo ar yra (tikrai sunku dabar pasakyti) verslininkas. Gal kažką ir pavogė, bet kiek davė savo miestui. Ir žadėjo jis mokesčius sumažinti, ir visi būtų buvę laimingi bei patenkinti. Kalbant su Arūnu, bandžiau jam išaiškinti, jog tokia logika – kai mokesčiai mažesni, o viešųjų paslaugų vis daugiau, tiesiog neegzistuoja, nes juk Arūnas turi ir tėvus, kuriems reikia mokėti pensiją, ir į polikliniką jis eina nemokamai, o ir jo vaikus mokė mokykloje, kur dirba mokytojai, o jiems algą irgi reikia mokėti. Ir būtent visi anksčiau mano įvardinti dalykai yra mokami iš mūsų, mokesčių mokėtojų, pinigų.
Tikriausiai visi esame girdėję tokias istorijas iš artimųjų, kaimynų ar pažįstamų. Tačiau kas labiausiai nuvilia – tai žmonių nepasitikėjimas valstybe. Bet sunkiai dirbančio žmogaus, kuris nori gyventi (ne išgyventi) geriau, kaltinti negalime. Nes jau dvidešimt septynerius metus žmonės girdi nuolatinius politikų duodamus nepamatuojamus pažadus rinkimų kampanijų metu, kad visiems mokesčiai bus sumažinti, o pensijos, algos tik augs, o mes visi jau tuoj tuoj gyvensime kaip Švedijoje, Anglijoje ar kažkur dar, kur geriau. Kad jau dabar nauja valdžia tuoj kaip padarys naujų mokesčių, tai tik laikykitės.
Iš savo ambasadoriaus patirties Jungtinėse Amerikos Valstijose galiu pasakyti, kad įvairių politinių jėgų – demokratų ar respublikonų – politikai apie valstybę kalba strategiškai ir neskuba daryti nesisteminių reformų, kai ištraukiamas niekam nežinomas ir neaiškus pasiūlymas ir apsimetama, kad tai – reforma.
Ne, atvirkščiai, abiejų partijų šalininkai prieš vykdydami mokesčių reformą diskutuodavo apie valstybės dydį. Žinoma, jie kalbėdavo ne apie JAV teritorijos išplėtimą, bet apie tai, kiek ir kokių viešųjų paslaugų turi atlikti valstybė. Vieni – respublikonai – pasisako (tiesa, ne visi) už ribotą valstybės vaidmenį ir palieka daugiau funkcijų privačioms įmonėms, korporacijoms, labdaros ir nevyriausybinėms organizacijoms. Daugeliu atvejų vyriausybės vaidmuo apsiriboja tokiomis sritimis kaip teisingumo vykdymas, užsienio ir gynybos politika, o pensijų kaupimas, sveikatos draudimas – pačių žmonių reikalas, ir už didžiąją dalį viešųjų paslaugų piliečiai susimoka patys. Panašus valstybės modelis taikomas Singapūre, Naujoje Zelandijoje, Honkonge (nors ir priklauso Kinijai, bet yra atskira ekonominė zona, turinti savo vyriausybę). Ar šios valstybės gyvena blogai? Tikrai ne. Įvairiausiuose pasauliniuose reitinguose „Doing Business“, „Economic Freedom Ranking“ ir t. t. šias valstybes galime rasti pirmuosiuose valstybių dešimtukuose.
Tačiau kartu reikia suvokti, jog grynas tokio modelio taikymas yra itin palankus žmonėms, turintiems geresnes pradines pozicijas: gimė pasiturinčioje šeimoje, gali sumokėti už mokslą privačioje gimnazijoje ar aukštojoje mokykloje, be vargo eiti į privačias klinikas, tačiau ką tokiu atveju daryti mažiau uždirbantiems ar gimusiems neturtingose šeimose žmonėms? Natūralu, jog grynas tokio modelio taikymas paskatintų ir taip didelę socialinę bei turtinę nelygybę. Šioje vietoje JAV demokratai pasisakytų už didesnį valstybės vaidmenį žmogaus gyvenime, privalomą sveikatos draudimą, didesnes socialines išmokas, tačiau tuo pačiu metu ir didesnius mokesčius. Žinoma, tokiu atveju žmonės, gaunantys didesnes pajamas, prisideda labiau prie valstybės viešųjų paslaugų ir jų gerinimo. Tuo pačiu jie solidariai prisideda ir prie sunkiau besiverčiančių savo valstybės piliečių gerovės kūrimo. Tačiau itin dažnai nutinka, jog tokio tipo valstybės aparatas smarkiai padidėja, atsiranda savų žmonių įdarbinimas, o pats darbas tampa neefektyvus.
Beveik visos Lietuvos politinės jėgos, atėjusios į valdžią, pradeda kalbėti apie reformas įvairiose srityse: mokesčių, švietimo, sveikatos apsaugos, socialinės apsaugos. Vėliau, žinoma, jos iš reformų virsta „reformomis“ ir galų gale užstringame ir nuviliame savo piliečius.
Šis Seimas – irgi ne išimtis. Prieš rinkimus žadėjęs mažinti mokestinę naštą darbo pajamoms, prie šio klausimo nė nestabtelėjo, esminės mokesčių reformos nepradėjo. Kalbėdama apie demografijos problemos sprendimą, dirbančioms ir vaikus auginančioms šeimoms nesiunčia nė menkiausio signalo, kad valstybė juos palaiko. Priešingai – ši Vyriausybė tapo pašalpų dalintoja. Tai demonstruoja ir diskusija dėl vadinamųjų „vaiko pinigų“. Mes pasiūlėme sumažinti mokesčius (neapmokestinamą minimumą) tiems, kas dirba ir augina vaikus, tačiau valdantieji ir vėl pasuko pašalpų dalijimo linkme. Kita vertus, viltį sukėlė Seimo pritarimas siūlymui pradėti diskusiją dėl teisingesnės mokestinės sistemos, kuomet daugumai gyventojų pajamų mokestį pasiūlėme sumažinti iki 12 proc. Gal po dvidešimt septynerių Nepriklausomybės metų vis dėlto sugebėsime pripažinti, kad konkurencingiausiose pasaulio ekonomikose labiausiai vertinamas žmogus, kuriam leidžiama kuo daugiau užsidirbti, atitinkamai sudaromos kuo lygesnės sąlygos rinkoje konkuruoti mažiau uždirbantiems, kadangi talentas ir kūrybiškumas tikrai ne visada būna susiję su iš tėvų ar kitų atsitiktinumų dėka atsiradusiais turtais.
Lietuvoje, Baltarusijoje, Rusijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje, Serbijoje, Rumunijoje ir Bulgarijoje galiojanti vienodų mokesčių turtingiems ir neturtingiems sistema tik išoriškai skamba gražiai, tačiau realybėje įtvirtina turtingiausių ir galingiausių dominavimą – iš esmės išvirkštinė sovietino režimo pasekmė, kur eilinis pilietis patiria visą valstybės smurtą, o valstybė toliau ir sėkmingai lotynizuojasi, visą mokesčių naštą perkeldama ant silpniausiųjų pečių. Vidutinį atlyginimą uždirbantis žmogus vien nuo algos šiemet sumokėjo apie 5,5 tūkst. eurų mokesčių, o išleisdamas uždirbtus pinigus jis ir vėl moka mokesčius – PVM, akcizus. Būtina supaprastinti mokesčių sistemą ir padaryti viską, kad mažiau uždirbantieji mokesčių mokėtų kuo mažiau arba nemokėtų visai. Galbūt kitais metais vis dėlto pasiryšime išvaduoti Lietuvą, kaip teigia Žygimantas Mauricas, iš „blogovės valstybės“ („unwelfare“ ar Raimondo Kuodžio dažnai minimo „gyvūlių ūkio“) gniaužtų ir pradėsime kurti modernią gerovės valstybę, bet ne didinant „perskirstymą“ (iš vienos kišenės paima – į kitą įdeda), bet gryninant mokesčių sistemą ir didinant paskatas gyventojams patiems mokėti mokesčius?
Be esminio šalies ekonomikos proveržio, aiškios vizijos turėjimo gerovės savo valstybėje nesukursime ir nesusigrąžinsime savo tautiečių. Tai, ką šiandien demonstruoja Airija, turėdama beveik keturis kartus ES vidurkį viršijančias tiesiogines užsienio investicijas, yra nuoseklios visų vyriausybių strategijos, visų partijų sutarimo pasekmė – pritraukti didelę pridėtinę vertę kuriančias įmones, suteikiant joms geriausias mokestines sąlygas ir infrastruktūrą.
Subliuško pažadai dėl mokslo reformos, turėjusios pagerinti mūsų mokslo kokybę, o pedagogams garantuoti didesnius atlyginimus. Tie patys airiai prieš daugiau nei dešimtmetį suprato, kad viena iš esmingiausių tiesioginių užsienio investicijų pritraukimo sąlygų – kvalifikuoti darbuotojai, todėl pati valstybė negailėjo injekcijų į švietimo sritį. Tuo tarpu Lietuvos investicijos šioje (ypač mokslinių tyrimų srityje) net keliais kartais atsilieka nuo šalių, į kurias lyginamės.
Dar viena Lietuvos žmonėms gyvybiškai svarbi, medicinos, sritis paskendo ministro ir visuomenės santykių aiškinimosi liūne, tuo tarpu gydytojai balsuoja kojomis – išvykdami dirbti svetur.
Svarstydami 2018 m. biudžetą jaučiamės tarsi ir vėl atsidūrę prie tos pačios suskilusios geldos.
Visos Lietuvai taip reikalingos reformos, jei jų neimituoji, turėtų prasidėti tik tada, kai visa Lietuva nuspręs, kokia valstybė – didelė ar maža – ji nori būti. Ką mes rinksimės? Honkongą, Singapūrą, o gal Švediją? O gal imsime pavyzdį iš mūsų šiaurinių brolių estų, į kuriuos vis dažniau ir dažniau žiūrime su pavydu, nes savo pragyvenimo lygiu jie nuo mūsų vis labiau tolsta, nors su Nepriklausomybe startavome beveik tuo pačiu metu? Kodėl Estijos įmonės našesnės: kuria didesnę pridėtinę vertę darbuotojui, didesnę pridėtinės vertės maržą ir moka didesnį darbo užmokestį vienam darbuotojui?
Vis didėjančių geopolitinių ir ekonominių iššūkių kontekste Lietuvoje netyla diskusijos dėl to, kuria kryptimi valstybė turėtų kreipti savo ekonominę politiką, kokiais pavyzdžiais sekti, ar vis dėlto bandyti kurti savo unikalią sėkmės istoriją. Lietuvos neaplenkia ir pasaulinės tendencijos – anot daugelio šalies ir užsienio ekspertų, globalizacijos laimėtojų ir pralaimėtojų skirties kuriama turto ir pajamų nelygybės problema visame pasaulyje sparčiai didėja, tačiau Lietuvoje ji ypač ryški, o tai labai pavojinga valstybei, besiribojančiai su agresyviais autokratiniais režimais. Gilėjanti atskirtis juk ne tik atveria kelius neribotam populizmui šalies viduje, bet ir trečiųjų valstybių įsikišimui. Kuo mažiau valstybėje bus solidarumo su savo pačių piliečiais, tuo daugiau rinkimuose teks susidurti su trečiųjų šalių valstybių politiniais projektais, nuo kurių jau ne kartą nukentėjome.
Susidariusi padėtis verčia iš naujo kelti klausimus, koks turi būti valstybės santykis su verslu, kaip turime skatinti naujų, gerai apmokamų darbo vietų sukūrimą (Lietuvos įmonių našumas ir mokamas darbo užmokestis bent dvigubai atsilieka nuo ES vidurkių) ar kokiais principais turėtų remtis mūsų mokesčių sistema, o svarbiausia, ar mūsų valstybė ir politikai yra pajėgūs pasiūlyti visiems teisingesnę ekonominę politiką? Gal būtent tokia kryptis ar idėja Lietuvai šiuo metu yra aktualiausia? Gruodžio 18 dieną Kaune pabandysime tokią diskusiją surengti su geriausiais Lietuvos ir užsienio ekspertais, politikais ir ekonomistais.
Žmogus turi tapti Lietuvos politikos tikslu, o ne priemone. Skaidrumas, mažesni mokesčiai, apribota verslo grupių įtaka politikams, laisva, protinga ir teisinga ekonomika – tokia turi būti Lietuvos ateitis. Teisinga ekonomika pirmiausia tenkina interesus, prisidedančius prie bendrojo gėrio – visų gėrio – kūrimo. Ar mūsų valstybė pajėgi tai išpildyti?