Prieš tai, aišku, apkaltindami buvusią partijos vadovybę nepakankamu kairumu. Tiesą sakant, čia nieko ypatingai naujo, o elementari vidinių partinių kovų klasika. Jei nori susidoroti su kitaip galvojančiais ar apskritai galvojančiais, o ne tik pritarinėjančiais, kaltink nepakankamu kairumu, o gal net ir tariamu dešinumu ir viskas tiks.
Tačiau realios ir praktinės politikos logika ne visuomet būna tokia paprasta ir tiesmuka. Dažniausiai net priešingai. Taip atsitiko šiuo atveju ir su naujojo lyderio vedinais socialdemokratais. Eidami į kairę, jie kažkodėl nusprendė sugriauti – ne, ne dešiniųjų, – o kairiojo centro daugumą ir Vyriausybę. Ar toks žingsnis turi ką nors bendro su kairumu, vargu bau. Nes politiškai naudingas, visų pirma, dešiniesiems, konservatoriams ir liberalams...
Dar daugiau – atsidūrę opozicijoje kartu su konservatoriais ir liberalais, socdemai priversti šokti pagal jų dūdelę, t. y. oponuoti, balsuoti ir kritikuoti kartu su jais, dešiniaisiais. Neatsitiktinai šalia Gabrieliaus Landsbergio autografo dėl nepasitikėjimo sveikatos apsaugos ministru, gražiai dera visų LSDP frakcijos narių parašai. Tai kur čia posūkis į kairę?
Gal tas žalias, o iš tikrųjų labai jau raudonas Manifestas, kuris prieštarauja ne tik europinės socialdemokratijos tradicijoms bei vertybėms, bet ir dabartinės LSDP programai? Socialdemokratų dalyvavimas Seimo opozicijoje tik sustiprina dešiniuosius, tai akivaizdu, o pati šiaip taip sulipdyta socialdemokratų frakcija tampa blankiu priedėliu prie dešiniosios opozicijos.
Kartu kritikuoti gal labiausiai per pastaruosius metus socialiai orientuotą biudžetą, kairiojo centro Vyriausybės sprendimus (o kas belieka?), kartu rengti interpeliacijas kairiojo centro Vyriausybei ir yra tas tikrasis kairumas, kurio neva trūko ankstesniems LSDP lyderiams?
Akivaizdu, kad toks žingsnis, pirma, ne tik sustiprino dešiniuosius, konservatorius daugiausiai, o po to ir liberalus, o tai reiškia, antra – susilpnino kairiojo centro koaliciją ir Vyriausybę ir jos galimybes vykdyti pažadus rinkėjams ir, visų pirma, kairiesiems. Toks žingsnis leidžia dešiniesiems apskritai, be ypatingų pastangų ir dar tų pačių socdemų rankomis, menkinti kairiąsias politines jėgas šalyje.
Politikos logika dažnai negailestinga, ypač jei per daug nesigilini (ar nesugebi) į realias aplinkybes, politinių jėgų išsidėstymą, santykį – sieki vieno, o išeina priešingai. Taip ir atsitiko šįkart naujojo socdemų lyderio vadovaujamiems partiečiams – suko į kairę, paskelbė Manifestą, o pateko į dešinės glėbį ir sėdi bendruose opoziciniuose ratuose. Kartu su konservatoriais ir liberalais iš peties kovoja prieš socialiai orientuotą biudžetą, kartu rengia interpeliacijas, kritikuoja ir tuo silpnina kairiąsias jėgas šalyje.
Ar tai padės kairiesiems artėjančiuose rinkimuose? Ar tai padės tai pačiai LSDP, šiuo metu iš esmės atliekančiai dešiniosios opozicijos klapčiuko vaidmenį?
Dešiniesiems, akivaizdu, labiausiai pasitarnavo būtent ir, visų pirma, kairiojo centro koalicijos griovimas, kuris iki galo, tiesa, nepavyko. Nežinia, ar jie net apie tokią dovaną svajojo. Tačiau kodėl ir iš kur toks noras padėti konservatoriams atsirado, kaip nors, kad ir tokiais būdais, perimt valdžią – klausimas ne retorinis.
Į tokius klausimus paprastai atsako laikas. Tačiau šiandien sukusieji į kairę ne pagal fizikos, o politikos dėsnius, akivaizdu, atsidūrė dešinėje.