Dar vienas, toks tarsi tarp kitko, skverneliškas juokelis. Supraskit, nieko čia rimto nėra. Pulsas nerodo, kad S. Skvernelis nervintųsi, juk kalbėjosi su savo asmeniniu gydytoju. Ir problema – ne problema. Jei pinigų nėra, o jų nėra, tai nėra ko kalbėti apie atlyginimų gydytojams kėlimą. Ir šiaip, tik pažiūrėkit, kaip smagiai mes čia: kavutės pagėrėm, pašnekėjom, šį bei tą aptarėm.
Maždaug asmeninis politiko ir jo daktarėlio susitikimas.
Premjerui pačiam labai patinka jo šmaikštavimai. Juk jis ne antžmogis koks ir politika nebūtinai būna tik niūri. Tačiau V. Kasiulevičius po šio susitikimo ir šių premjero juokelių pasitraukė iš Medikų sąjūdžio vadovo pareigų.
O iš tiesų S. Skvernelis po susitikimo su medikais turėjo būti nušvilptas tų, kurie tiki demokratija.
Būtent toks S. Skvernelio elgesys – vienas grubesnių galios demonstravimo pavyzdžių ir visai nenuostabu, kad taip atsitiko Medikų sąjūdžiui. Bėda tik, kad mūsų visuomenės aktyvioji dalis kovoja už demokratines vertybes nebūtinai ten, kur yra rimta problema – garas į švilpuką dabar eina Lukiškių aikštėje. Ir nepatenkinti rezultatu kaip tik kviečiasi valdžios buldozerį į pagalbą. O valdžios buldozeriui tik duok pasireikšti.
Be to, Lukiškių aikštės atveju visi viską žino, kodėl nelaimėjo Vytis, ir visi puikiai žino, kur yra juoda, o kur – balta. Su medikais sudėtingiau. Visokių ir tų medikų yra, kirba įtaraus lietuvio širdy, juk kas nėra nešęs vokelio ar susidūręs su cinizmu ir nepagarba. Kokias ten politikas varinėja šeimos gydytojas su premjeru? Nejaugi jo gydytojas gali atsiriboti nuo politiko įtakos? O nejaugi premjeras gali nepasinaudoti proga ir nepaprašyti savo gydytojo ko nors?
Niekas kitaip ir negali galvoti apie štai tokį susitikimą, koks įvyko supuolus aplinkybėms. Ir ypač, jei pats premjeras nori, kad dėmesio centre atsidurtų būtent jo ir jo gydytojo santykis. O tikrai nori – jis taip pradeda spaudos konferenciją. Nuo šių santykių.
Ir žinote, kodėl? Nes vos tik premjeras ištiesė ranką gydytojui, kad šis pamatuotų pulsą, V. Kasiulevičius akimirksniu iš Medikų sąjūdžio vadovo tapo eiliniu valdžios tarnu, premjero gydytoju. Elito aptarnautoju. O kai taip pasisuka reikalas, žiūrovams svarbiausia juk ne gydytojų atlyginimai, ne netvarka sveikatos apsaugos sektoriuje, ne nepotizmas ir politinės valios stoka, o daug labiau intriguojantis ir paslaptingas dalykas – gydytojo ir įtakingo paciento santykiai. Ir kuo gi serga S. Skvernelis? Ir apie ką gi jie pasikalba?
Tik vienas kitas supranta, kad kai kitą dieną, iš Medikų sąjūdžio vadovų pasitraukus V. Kasiulevičiui, S. Skvernelis pareiškė visai neprieštaraujantis, jog jo šeimos gydytojas vadovautų Medikų sąjūdžiui, yra ne gera premjero valia. Toli gražu. Nuo kada premjeras sprendžia, kas turi vadovauti visuomeninėms organizacijoms? Kodėl jis sprendžia? Ir kam skirta ši žinutė: mums, visuomenei, ar Santaros klinikos administracijai, kad jis visai nepykstąs ant savo šeimos gydytojo – jų darbuotojo – už štai tokį akibrokštą – sumaištį, reikalaujant ir atlyginimų, ir reformų, taip netikėtai atidengusią jo politinį neįgalumą.
S. Skvernelis yra premjeras, jo rankose yra daug galios svertų. Jis yra vienas įtakingiausių politikų. Jo valioje nuspręsti, kaip bus paskirstyti pinigai sektoriams, ar mes toliau murkdysimės, ar vis dėlto kada nors valdžia ryšis struktūrinėms reformoms. O V. Kasiulevičius yra viso labo tik gydytojas. Taip, Santaros klinikose, taip, profesorius, bet tokių gydytojų kaip jis – tūkstančiai, ir būtent jie, o ne įtakingi klinikų ar didesnių ligoninių vadovai, yra Medikų sąjūdžio dalis. Juos lengva paspausti, juos būtų nesunku atleisti.
Taip, yra būdų, kaip gydytojas galėtų atsisakyti paciento, bet šiuo konkrečiu atveju, iškilus tokiam gana subtiliam interesų konfliktui, gydytojo turėjo atsisakyti pats pacientas. Pacientas, jeigu jis supranta, jog demokratija yra svarbiau. Pacientas, jeigu jis supranta, kad asmeninis gydytojas Santaros klinikose yra privilegija. Valdžios privilegija, kurios neturi milijonai Lietuvos žmonių.
Tačiau S. Skvernelis pasirinko kitaip ir mano, kad šįkart laimėjo. S. Skvernelis turbūt galvoja, kad liko gero gydytojo pacientu ir tuo pačiu susilpnino Medikų sąjūdį kaip organizaciją. „Išmušė“ V. Kasiulevičių, o rasti naują lyderį nėra taip lengva, nes čia nėra struktūra, kurioje būtų mokamas papildomas atlyginimas. Žmonės aukoja savo laisvą laiką ir bėgioja į susitikimus tarpuose tarp sudėtingų operacijų. Rizikuoja savo darbo vieta. Ir dar rizikuoja būti pažemintais. Premjeras V. Kasiulevičiaus paprašė pamatuoti pulsą, o prezidentės patarėja apskritai nedrįso susitikti.
Bet jei susilpnėjęs Medikų sąjūdis pralaimės, pralaimės ne jis, o visi mes. Jūs tik pažiūrėkite, kokia yra valdžios reakcija ir ką ji iš tiesų reiškia.
S. Skvernelis nukerta, kad pinigų nėra ir net nedalyvauja diskusijoje. O Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga lemena, kad jis labai džiaugiasi, jog prie Medikų sąjūdžio prisijungė ir pacientų organizacijos, ir kad medikai pasisako už ligoninių reorganizaciją.
Lyg nuo to, kaip ir ką galvoja eiliniai gydytojai ir slaugytojos, kada nors priklausė valdžios sprendimai. Lyg nuo Sveikatos apsaugos ministro užuominų apie ligoninių tinklo reorganizaciją, kas nors iš esmės keisis.
O daugiau – nieko. Tyla. Daugiau nieko ši valdžia nesiūlo.
Nesiūlo todėl, kad ir S. Skvernelis, ir A. Veryga, ir visi kiti, kurie turi proto, bet neturi daug sąžinės, supranta, kad Medikų sąjūdžio reikalavimai – ne tik apie atlyginimus. Atlyginimams reikia reformų.
Pirmiausia, sprendimo dėl mokesčių reformos, kuri būtų pirmasis žingsnis naikinant privilegijuotųjų klasę.
Antra, politinės valios dėl lėšų valdymo sveikatos apsaugos sektoriuje, nes tik ja ir ja skirstomais pinigais galima sutramdyti Kauno ir Vilniaus medikų elito ir klinikų administracijų konkurenciją, kartais peržengiančią ne tik sveiko proto, bet ir padorumo ribas.
Bet tuo pačiu tai reiškia, kad visi valdantieji galiausiai neteks labai saugios užuovėjos ir geriausių Lietuvos medikų globos sau ir savo artimiesiems tada, kai prireikia.
Tai reiškia, kad jiems sunkiai susirgus teks trintis su kitais dejuojančiais ligoniais priėmimo skyriaus budėjimo palatoje, kai toje pačioje erdvėje, o ne elitinėje palatoje, gulės ir Vyriausybės kancleris, ir stenantys senukai, ir utėlėtos nėščios narkomanės.
Jų artimiesiems reikės valandų valandomis trypčioti už durų, kol budintis gydytojas ras palatą perpildytoje ligoninėje. O tame skyriuje, į kurį galiausiai nuveš slaugytojos, gali tekti sutikti ne pirmo šviežumo budintį gydytoją, kuris išvydęs sunkų ligonį vos negaus širdies priepuolio – kas gi nori kiaurą naktį bluosto nesudėti, kad tik pacientas nenumirtų.
Ir tada gali tekti vidurnaktį vėl dardėti ratukais aukštyn žemyn, sunkia širdimi, nes tavęs niekam čia nereikia.
Štai kodėl A. Veryga baigia išeiti iš veido, o premjeras laido juokelius, norėdamas pažeminti Medikų sąjūdį ir net savo asmeninį gydytoją. Štai kodėl yra geriau susipykti su alkoholio pramone ir imituoti reformas, prisidengiat tautos sveikatinimo idėja, o ne pajudinti tuos, kurie nemoka mokesčių ir tuos, kurie iš tiesų valdo sveikatos apsaugos sistemą.
Palyginti su receptų skandaliuku, čia gali tekti išlėkti ne tik iš posto, bet ir iš valdžios. Gal A. Veryga ir kuklesnis, bet S. Skvernelis dar turi svajonių.