Mano motyvai tokie – tai, kad iš saulės energiją gaminančios įmonės akcijų Baltarusijoje įsigijo ne pats A. Skardžius, o jo žmona, niekaip neleidžia teigti, kad jis nesusijęs, ar kad tai nėra bendra jų nuosavybė. Nes jei A. Skardžius, pvz., turėtų skolų, tai antstolis turėtų teisę areštuoti pusę jo žmonos turimų akcijų, taigi tai akivaizdžiai bendra jų šeimos nuosavybė.
Šių akcijų turėjimas leidžia Baltarusijos politikams laikyti A. Skardžių ant trumpo pavadėlio. Baltarusijos politikai gali nuspręsti sumažinti iš saulės energijos gaminamos elektros supirkimo kainas – juk jie plėtoja atominę energiją statydami Astravo jėgainę. Jei saulės gaminamos elektros
bus per daug, Baltarusija mažins kitų energijos šaltinių pajėgumus, numušdama brangiausių iš jų – saulės, vėjo kainas. Lietuvoje jau turėjome panašią situaciją, kai dėl pernelyg didelio premjero A. Kubiliaus Vyriausybės laikais išduotų leidimų saulės jėgainėms statyti skaičiaus, jį pakeitusi A. Butkevičiaus Vyriausybė stabdė saulės jėgainių plėtrą. A. Skardžiaus šeimos turimos baltarusiškos įmonės akcijos tokiu atveju per vieną naktį gali tapti beverčiais popieriais. Įmanomas ir dramatiškesnis variantas: Baltarusijos politikai per atitinkamas tarnybas gali slapčia gundyti A. Skardžiaus šeimą mainais už nuvertėjančias akcijas gauti pelningas su Astravo atomine jėgaine susijusių įmonių akcijas. Kas gi uždraus tokį pasiūlymą priimti tolimiems šio politiko giminaičiams?
Mano įsitikinimu, tai, kad Seimo nariai turi verslą, turi verslo interesų, ir ypač užsienyje, yra didelė galimos įtakos jiems, korupcinių ryšių bei nacionalinio saugumo problema. Deklaracijos šiuo atveju nieko nesprendžia, o tampa tik figos lapeliu, pridengiančiu galimybę padidinti pelną įmonėms, kuriose jie turi akcijų, o sau – gauti riebesnių kalėdinių dividendų. Užtenka Seimo nariui įrašyti informaciją į viešų ir privačių interesų deklaraciją, kokiu verslu ir su kokiu Ivanovu Kremliuje, Manafortu Vašingtone, Bin Ladeno sūnumi Saudo Arabijoje ar Lukašenkos sūnumi Baltarusijoje užsiimi, ir per posėdžių pertraukas, pasinaudodamas konkurentams nepasiekiama informacija, Seimo nario įtaka ir ryšiais, didink apyvartą ir pelną kiek tik nori.
Suprantama, kad patys tokiais „versliukais“ užsiimantys Seimo nariai niekada nebalsuos už tai, kad jie ir jų šeimos negalėtų turėti akcijų ar kitų verslo interesų.
Tačiau kai ką galima būtų padaryti:
1) Seimo nariai, patys arba per kompanijas, kurių akcininkais jie yra, negalėtų turėti jokių verslo interesų su Lietuvos valstybės institucijomis;
2) Seimo nariai, patys arba per kompanijas, kurių akcininkais jie yra, negalėtų turėti jokių tiesioginių ar netiesioginių verslo interesų su ne ES ar ne NATO šalimis (tikslų šalių sąrašą galėtų patvirtinti Seimo valdyba);
3) Seimo nariai, patys arba per kompanijas, kurių akcininkais jie yra, jei verslas, kuriame jie dalyvauja, gali būti apibūdinamas kaip „stambus“, t. y. turi Lietuvos ekonomikai esminės reikšmės, turėtų perduoti valdymą ir akcijas pasitikėjimo fondams (Seimo valdyba nustato kriterijus ir mechanizmą);
4) Seimo nariai turto deklaracijose privalėtų nurodyti jų turimų akcijų rinkos kainą, ypač UAB tipo įmonių. Šių akcijų komercinę kainą turėtų nustatyti specialiai paskirti finansų analitikai. Nes dabar dažnas politikas turto deklaracijose lengvai paslepia visus savo milijonus, pridengdamas juos juokingai mažomis motinininės mikroįmonės akcijų kainomis. Mums parodoma tik ledkalnio viršūnė, po kuria slepiasi visa verslo imperija.
Tokios pačios taisyklės turėtų galioti ir ministrams, savivaldybių politikams bei visiems valstybės tarnautojams.
Savo aukščiau išdėstytus siūlymus oficialiai pateiksiu Seimo valdybai.
Nesu užtikrintas, kad į juos bus atsižvelgta, todėl visuomeniškai nusiteikę Lietuvos piliečiai galėtų padėti, organizuodami parašų rinkimą po peticija, pritariant šiems principams.