Pastaruosius 10–15 metų kova prieš korupciją yra tapusi magišku burtažodžiu bene visų valstybės vadovų ir politikų lūpose. Tačiau bendras korupcijos lygis kinta nežymiai, nors ir dėmesio, ir lėšų tam skiriama pakankamai. Ar situacija pasikeis per šiuos metus – vienas pagrindinių iššūkių Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungai, kurios rinkimų programoje korupcijos sutramdymas yra vienas iš prioritetų.
Norint, kad kova su korupcija Lietuvoje būtų efektyvi, reikalingi pokyčiai visuose šios kovos frontuose: prevenciškai užkirsti kelią tokiai veiklai, įgalinti teisėsaugos institucijas efektyviai tirti galimai korupcines situacijas ir užtikrinti, kad nustatyti korupcijos atvejai būtų ne tik ištiriami, bet ir deramai nubausti visi kaltininkai.
Ar per metus situacija pagerėjo?
Pirma, išskirčiau esminius teisės aktų pakeitimus prevencinio darbo srityje, kai Specialiųjų tyrimų tarnybai suteikta teisė stebėti potencialiai rizikingas situacijas dar nepradėjus ikiteisminio tyrimo. Dažnai specialiosios tarnybos turi pradinę informaciją, tačiau negali imtis jokių veiksmų, nors neatidėliotini veiksmai užkardytų žalos atsiradimą. Pavyzdžiui, dabar STT galės gauti finansinių transakcijų duomenis ir pagal juos vertinti galimus korupcijos židinius, akyliau stebėti atskirus asmenis bei jų sprendimus, vykdyti analitinę žvalgybą.
Su šiuo pokyčiu artimai susijusi ir kita mano inicijuojama įstatyminė pataisa – galimybė išplėsti kriminalinės žvalgybos tyrimo metu surinktos informacijos panaudojimą, pavyzdžiui, dalintis kriminalinės žvalgybos informacija su kitomis institucijomis, tiriančiomis mokestinius sukčiavimus ar kartelinių susitarimų atvejus. Jeigu anksčiau net ir nustačius mano paminėtų neteisėtų veikų požymius, tokia informacija dalintis nebuvo galima, o ji būdavo naikinama, tai dabar tokia informacija būtų perduodama atitinkamai įgaliotoms institucijoms. Todėl turėtų gerokai išsiplėsti Valstybinės mokesčių inspekcijos, Konkurencijos tarnybos bei kitų galimus pažeidimus tiriančių institucijų turimos informacijos apimtys.
Kitas esminis pokytis – tai Seime jau pajudėjęs Pranešėjų apsaugos įstatymas. Daugybė atsakingų valstybės ar savivaldybės tarnautojų turi daug informacijos apie daromus korupcinius nusikaltimus, tačiau nedrįsta bendradarbiauti su teisėsauga dėl baimės nukentėti. Todėl, tikiuosi, kad parengtas naujasis įstatymas sukurs deramą pranešėjų apsaugos mechanizmą – pradedant konfidencialumo, darbo vietos garantijomis, nemokama teisine pagalba, teisminių išlaidų kompensavimu ir kita, net tiesiogine finansine motyvacija. Pagal dabartinį projektą tokia apsauga būtų užtikrinama visais būdais skleidžiantiems informaciją: tiek tiesiogiai organizacijų viduje, tiek per koordinuojančią centrinę įstaigą ir per žiniasklaidą. Be to, apsauga būtų užtikrinama ne tik viešojo administravimo sistemoje, bet ir privačiose įmonėse, todėl Dalios Budrevičienės atvejis, jai viešai prakalbus apie „vokelius“ privačioje įmonėje, taip pat būtų ginamas šio įstatymo nuostatomis.
Politinė korupcija vis dar taikinyje. Kadangi keičiant lobistinės veiklos įstatymą liko spragų, sieksime jį pataisyti įpareigojant Seimo narius patvirtinti jų santykius su lobistais ir trečiosiomis šalimis, siekiančiomis daryti įtaką įstatymų leidybos procesui.
Nors teisėsauga pradeda, bet teismų sprendimai nuvilia – kodėl?
Jau priimti Baudžiamojo kodekso pakeitimai, kuriais gerokai didinamos korupcinių nusikaltimų sankcijos. Ir tai keisis ne tik baudžiamosios teisės srityje, bet ir administracinės bei darbo santykių atsakomybės srityse, kur šiandien turime „pilką zoną“, kai daromi nusižengimai valstybės tarnybai, pavyzdžiui: įvairūs korupciniai drausminiai nusižengimai, nepotizmas valstybės tarnyboje ar kitos panašios situacijos.
Po pakeitimo Baudžiamojo kodekso sankcijos keičiasi iš esmės. Jeigu už korupcinius nusikaltimus vidutiniškai buvo skiriamos 3–6 tūkst. eurų baudos, tai dabar jos bus adekvačios padarytam nusikaltimui ir susietos su žalos dydžiu. Pavyzdžiui, už 30,000 eurų dydžio kyšio davimą bauda sieks irgi 30,000 eurų, o korupcinei veiklai sukėlus, tarkim, kelių dešimčių tūkstančių eurų žalą, tokio paties dydžio būtų ir skiriama bauda. Be to, priimti pakeitimai panaikina galimybę kaltus asmenis atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės ar skirti bausmes lygtinai, todėl visais atvejais bus skiriama įkalinimo bausmė.
Paruoštas pakeitimas, griežtinantis valdininkų asmeninę atsakomybę už priimtus neteisėtus sprendimus. Jau seniai reikėjo, kad už neteisėtus veiksmus valdininkai atsakytų patys. Tai panaikins galimybę vadovams išvengti nuobaudos tokiais atvejais, kaip kad Vitalijaus Gailiaus atleidimas iš FNTT vadovo posto, kuris jau priėmimo metu buvo pripažįstamas kaip akivaizdžiai neteisėtas, tačiau tuometinis VRM vadovas nepaisė teisininkų vertinimo.
Kita akivaizdžiai besikeičianti sritis – tai neteisėto praturtėjimo situacijų reglamentavimas ir neteisėtai įgyto turto konfiskavimas. Nuosekliai žengiame visuotinio turto deklaravimo link, tai užkirs galimybes įtariamiems asmenims netikėtai „praturtėti“ gavus kokio giminaičio ar net seniai mirusio kito asmens paskolos ar dovanojimo „raštelius“. Šiuo klausimu svarbus pokytis, jog bus įtvirtintas principas pagal Civilinį kodeksą, kad kilus įtarimams dėl neteisėto praturtėjimo, turto įgijimo faktą turės įrodyti turto savininkas, o ne teisėsaugos institucijos. Taip pat ženkliai didinamos baudos už neaiškios kilmės pajamas ir nesumokėtus mokesčius.
Priimti baudžiamojo proceso įstatymai pagaliau įteisina nuteisimo už akių galimybę, kai įtariamieji sąmoningai slapstosi nuo Lietuvos teisėsaugos ir vengia ar vilkina bylos nagrinėjimą teisme. Tai jau kitais metais leis užbaigti tokias rezonansines bylas kaip „Snoro“ ar „Ūkio banko“ bankroto bylos ir jų savininkų rolės įvertinimas.
Reikalingas lūžis tiriant nusikaltimus ir palaikant valstybinį kaltinimą
Kai kurių Vakarų pasaulio valstybių pavyzdžiu planuojama esminė naujiena prokuratūros darbe – specialusis prokuroras. Pagal šiuo metu plėtojamą viziją šis pareigūnas turėtų ypatingą ir išskirtinį statusą, kuris ne tik apsaugotų nuo įvairių įtakų, bet ir savaime būtų išskirtinė rolė valstybės sąrangoje. Toks prokuroras kuruotų teisėsaugos tyrimus pagrindinėse rezonansinėse bylose – politinės korupcijos, piktnaudžiavimo valstybės tarnyba, kitose, sulaukiančiose didelio rezonanso ar dėl esminės žalos visuomenės interesams.
Užsienio valstybėse, kur tokia pareigybė yra, toks asmuo skiriamas vienai (pavyzdžiui, 7 metų) kadencijai, jam užtikrinamas itin didelis veiklos nepriklausomumas ir imunitetas, kurį galima atimti tik už padarytą nusikalstamą veiką ar prokuroro vardo pažeminimą ir tai galėtų padaryti tik Aukščiausiasis Teismas. Manau, kad toks prokuroras turi atsirasti ir Lietuvoje.
Dėl vykdomos veiklos specifikos specialiajam prokurorui būtų užtikrinama ne tik fizinė apsauga, bet ir pakankamas administracinis aparatas ruošiant ir palaikant valstybinį kaltinimą priskirtose bylose. Baigęs darbą toks pareigūnas būtų visapusiškai aprūpinamas iki gyvenimo pabaigos užtikrinant iki 80 proc. pareiginio atlyginimo išmokas.
Dar svarbiau, kad toks pareigūnas iš esmės būtų nepavaldus nei Generaliniam prokurorui, nei politikams, nei prezidentūrai, o savarankiškas ir atskaitingas tik visai visuomenei. Suprantama, atranka į šį postą būtų irgi specifinė – reikalauti ne tik nepriekaištingos reputacijos, bet ir nustatant pareigą tikrinti melo detektoriumi, reikalauti maksimalaus skaidrumo ir nešališkumo.
Ši planuojama naujovė iš esmės pakeistų dabartinį korupcinių nusikaltimų tyrimų procesą, kai buvo nagrinėjami individualūs atvejai, nebuvo skiriama pakankamo dėmesio sisteminiam situacijos tyrimui, galimai korupcinių situacijų stebėjimui.
Naujos kokybės teismų sprendimų link
Nors idėja į rezonansinių bylų nagrinėjimą bei sprendimų priėmimą įtraukti visuomenę svarstoma jau senokai, manau, jau kitais metais bus pateiktas konkretus sprendimas, kaip į mūsų baudžiamąjį procesą integruoti prisiekusiųjų (tarėjų) institutą.
Šiuo metu labai dažnai korupciniai tyrimai baigiami ne dėl pačios bylos trūkumų, o dėl teismo sprendimo, kai dėl procesinių ar kitų priežasčių kaltinamųjų gynyba sugeba įtikinti, jog įtariami korupciniais nusikaltimais formaliai yra nekalti. Išvengus deramo teisinio įvertinimo tokie asmenys įgauna „nebaudžiamųjų“ įvaizdį ir visuomenėje kyla nepasitenkinimo banga, kai lieka neaišku, ar tai teisėsaugos darbo klaidos, ar įstatymų spragos, ar dar vienas korupcijos teismuose įrodymas.
Norint išspręsti šią problemą, korupcinių bylų nagrinėjimui siūloma pasitelkti visuomenės tarėjus, kurie vertins ne tik teisinius argumentus, bet ir realias galimai korupcinės veiklos aplinkybes. Taip tikimasi priartinti teismų vidines procedūras prie visuomenės, įtraukti eilinius piliečius ir jiems suteikti galimybę ieškoti tinkamo ir teisingo sprendimo, o priimtą paprastai ir suprantamai paaiškinti visiems piliečiams.