Dar siūlė išrinkti du prezidentus – vieną elitui, kitą runkeliams, algą padalinti per pusę, vienas galėtų prezidentauti porinėmis, kitas – neporinėmis dienomis.
Kaip ten bebūtų, reitingų lyderiai signalizuoja tradicinių politinių jėgų patrauklumo nuosmukį.
Partinė priklausomybė ir taip nebuvo lemiantis faktorius prezidento rinkimuose, veikiau atvirkščiai – rinkėjai labiau kreipė dėmesį į asmenybes ir nenorėjo su konkrečia partija susisaisčiusio kandidato, išskyrus Rolando Pakso atvejį, kuris irgi buvo išrinktas labiau kaip antisisteminis, o ne partinis.
Todėl susidaro paradoksali situacija: be struktūrinės partijos paramos rinkimus laimėti bus labai sunku, pačios partijos susiduria su išoriniu ir vidiniu spaudimu kelti ar remti savo kandidatą, tačiau siekiant kuo daugiau balsų jį reikia paslėpti – viešumoje vengti partinių sąsajų.
Saulius Skvernelis. Nepraleisdavęs progos pabrėžti, kad visiškai neišmano politinių žaidimų, jis kažkaip vis dėlto išsitarnavo iki aukščiausių politinių postų ir trampliną į didžiąją politiką gudriai susikonstravo pats.
Lemiamu momentu S. Skvernelis sėkmingai sužaidė keletą rizikingų partijų: po to, kai po Vilnių blaškėsi bėglys su automatu, jis ne tik neatsakė už nesuvaldytą situaciją, bet dar pasiuntė velniop dvi aukščiausias šalies vadoves ir išėjo laimėtoju. Viena jų – labai nepopuliari Loreta Graužinienė, kas jam uždirbo publikos simpatijų, kita – prezidentė, kuriai po šio konflikto smukus reitingams ilgai nebesinorėjo veltis į atvirą kovą su oponentais. Ir, galiausiai, atsispyręs kitų partijų vilionėms, pasirinko teisingą politinę jėgą rinkimams su teisinga sąrašo vieta.
Nors retsykiais ir praranda savitvardą, S. Skvernelio politinių gebėjimų nereikėtų nuvertinti: atmetus visus viešus karštakošiškus ir nekorektiškus prisikalbėjimus, kurie labiau tokie atrodo būtent elitui, S. Skvernelis lig šiol gebėjo neblogai išlaviruoti politiniame lauke.
S. Skvernelio policininko stilių ir pavojingas pastangas pajungti savo tikslams teisėtvarkos struktūras savo komentare puikiai aprašė Vladimiras Laučius.
Bet yra viena problema: rinkėjams, o ypač S. Skvernelio simpatikams, kurie tyrime apibūdinami kaip „vidutinio ir žemesnio išsimokslinimo, vidutinių ir mažesnių pajamų atstovai, rajonų centrų ir kaimo gyventojai, 46 metų ir vyresni rinkėjai“ – kitaip tariant, neturtinga ir dėl to pikta, bet skaitlinga „antroji“ Lietuva, – ta grėsmė ne itin rūpi.
Rinkėjai ir šiaip nelinkę itin domėtis valstybės reikalais ir suvokia juos labai paviršutiniškai, o menama policinės valstybės grėsmė jiems yra abstrakti ir nesuprantama, kuri galbūt neištiks, o štai S. Skvernelio žmogaus – Seimo NSGK pirmininko Vytauto Bako – pažadas apvalyti valstybę nuo pavojingų „verslo grupių įtakos politikams“ korupcinių skandalų ir prasto gyvenimo išvargintiems rinkėjams skamba viliojančiai.
Kaip rašo tie patys skaitytojai komentaruose, „geriau policines valstybes erelio skrydis negu mafijos ir korupcijos bujojimas.“ Jiems nerūpi, kad tai gali pavirsti pavojinga priemone dorojimuisi su politiniais konkurentais. Kaip ir ne itin rūpi, kad S. Skvernelis, švelniai tariant, nevisai laikosi tos politinės linijos, kurią pažadėjo per rinkimus, ir kad jo profesionalų vyriausybę sudaro nelabai profesionalai.
Visvaldas Matijošaitis. puikiai atspindi Lietuvos rinkėjų panieką tradicinėms partijoms ir „profesionalų“ valdžioje troškimą. Kaune jis tvarkosi kaip savo įmonėje – nebūtinai vadovaudamasis modernios vadybos principais ir gražiai besielgdamas su darbuotojais, bet už tai greitai ir efektyviai. Žinoma, reikalus smarkiai palengvino tai, kad visi jo pirmtakai Kauno merai buvo daugiau ar mažiau beviltiški.
Kaunas nusikabino šūkius „Ir Kaune galima gyventi“, išsiasfaltavo gatves, nusitiesė dviračio takų, išsireklamavo savo pasiekimus, ir miestelėnų savivertė buvo smarkiai pakelta. O kauniečių savivertė gali būti baisi smogiamoji jėga.
Juk gera, kai atrodo, kad pagaliau davei Vilniui į kaulus, o kiti Lietuvos miestai pavydi tokio mero (pagal apklausą V. Matijošaitis populiaresnis tarp didžiųjų miestų (ypač Kauno, Šiaulių ir Panevėžio) ir rajonų centrų gyventojų, 26–45 m. respondentų).
V. Matijošaityje lietuviai mato Algirdo Brazausko reinkarnaciją ir svaiginanti jo sėkmė Kaune perša viltį, kad V. Matijošaitis būtų tinkamas prezidentas, nesvarbu, kad yra turtingas, stačiokiškas ir laigo po Kauną su brangia „raudonike“ „Porche“, kurio numeriai BBD. Tai „antrajai“ Lietuvai gali būti netgi privalumas.
Jei JAV rinkėjai išsirinko Donaldą Trumpą, kodėl lietuviai turėtų sudvejoti dėl V. Matijošaičio?.. Valstybininkiškumas, politinės pažiūros, patirtis politikoje, anglų kalbos mokėjimas – tai tik nereikšmingos detalės. Kaip sakė LRT.lt Ramūnas Karbauskis, jei ne savas kandidatas, „„valstiečiams“ artimiausia V. Matijošaičio pozicija. Pagal požiūrį į vadybą, o ne užsienio politiką, nes iš jo tokių dalykų (apie užsienio politiką – LRT.lt) nesu girdėjęs.“ O reikėtų išgirsti, nes prezidentas yra vyriausias Lietuvos karinių pajėgų vadas ir pagrindinis užsienio politikos formuotojas. Be to, V. Matijošaitis turi verslų Rusijoje ir yra nukentėjęs nuo jos institucijų sprendimų.
Kol kas didžioji intriga išlieka – neaišku, ar V. Matijošaitis kandidatuos, nors paskutiniai jo pasakojimai žiniasklaidai apie savo velionę žmoną vėl pakurstė šiuos gandus. O jei ir nekandidatuos, galbūt galės šį savo sprendimą iškeisti į ką nors, kas jam padėtų susikrauti dar daugiau politinio kapitalo Kaune.
Jei V. Matijošaičio įvaizdžiui nekenkia jo verslai ir turtų demonstravimas, tai Gitanui Nausėdai sąsajos su banku gali tapti rimta kliūtimi. Dėl savo inteligencijos ir solidumo mėgstamas elito, „antrajai“ Lietuvai G. Nausėda gali būti kaip raudonas skuduras buliui: tauta jo pavardę sieja su pažadais, kad įvedus eurą kainos nepakils. G. Nausėdos padėtį komplikuoja ir tai, kad realios rinkiminės kampanijos vykdymui reikia daug lėšų, laiko ir atitinkamos retorikos, ir to niekaip nepavyks suderinti su pozicija banke. Čia S. Skvernelio ir V. Matijošaičio padėtis yra kur kas pranašesnė. Abu gali naudotis instituciniais resursais, o V. Matijošaitis dar ir turi nuosavo kapitalo.
Aktyvią kampaniją pradėjęs Vygaudas Ušackas atsidūrė ketvirtoje reitingų vietoje ir tai neblogas įdirbis, turint omenyje, kad jis ilgai dirbo ne Lietuvoje ir kad diplomatai plačiajam rinkėjų ratui didelio įspūdžio nedaro. V. Ušackas savo pastaraisiais metais vis pasirodydavo kaip gerų, atseit, pragmatinių santykių su Rusija šalininkas, ir ne vien dėl savo ES ambasadoriaus Rusijoje pareigų. Ne paslaptis, kad geresnių santykių, nenorėdami galvoti, ką reikės aukoti mainais, nori ir verslas (potencialūs rėmėjai), ir nemaža rinkėjų dalis. Vis dėlto V. Ušackas nesiryžta atvirai užimti Rusijos simpatiko pozicijos, o iš paskutinių įrašų feisbuke matosi, kad netgi mėgina nusiplauti šį įvaizdį.
Kol kas V. Ušackui pavyko pasiekti aukščiausios pozicijos iš konservatoriams artimų kandidatų ir aplenkti (kad ir paklaidos ribose) Ramūną Karbauskį. Nors R. Karbauskis žadėjo į prezidentus nekandidatuoti, tokia pozicija reitinguose signalizuoja skandalingai mažą didžiausios Seimo frakcijos vadovo populiarumą. Kalbant apie „valstiečių“ kandidatus, buvo nuskambėjusi ir Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio pavardė. Neseniai prisipažinęs, kad Seimo pirmininko postas jam buvusi tikra avantiūra, V. Pranckietis „Vilmorus“ reitinguose yra vertinamas gana palankiai. Patys „valstiečiai“ mėgsta V. Pranckietį palyginti su Valdui Adamkumi, nors iš tiesų tai nelygintini dydžiai, o juos sieja tik nekonfliktiškumas ir mandagi laikysena.
Kalbant apie galimus konservatorių kandidatus, reitinguose kukliai atrodo Ingridos Šimonytės pozicija (6 proc.). Įvairiuose rinkimuose trokštamiausia pačių konservatorių ir sunkiausiai apsisprendžianti I. Šimonytė galėtų būti Dalios Grybauskaitės tipo kandidatė, tačiau tai, kai kurių ekspertų vertinimu, jai ir gali pakišti koją – rinkėjai gali būti pavargę nuo šio tipažo ir nebenorėti labai panašios kandidatės.
Dar realiau, kad I. Šimonytei sutrukdytų pensijų karpymas ir aštri retorika pašalpas gaunančiųjų adresu krizės metais – paprastai itin trumpos atminties, tokius dalykus rinkėjai atsimena stebėtinai gerai. Feisbukas, kuriame I. Šimonytė mėgiama, kažin, ar atspindi realias nuotaikas, tačiau kol kas ji nėra pareiškusi noro kandidatuoti ir nesiima jokių aktyvių veiksmų.
Paskutiniuose reitinguose trūksta dviejų spalvingų protesto balsų telkėjų Naglio Puteikio ir Aušros Maldeikienės. Spalio 16–28 d. „Spinter tyrimų“ atliktoje apklausoje Lietuvos centro partija, vedama Seimo nario Naglio Puteikio, peržengė 5 proc. ribą ir dabar yra panašioje pozicijoje, kaip partija „Tvarka ir teisingumas“ ar Liberalų sąjūdis, o „Vilmorus“ apklausose pats N. Puteikis vertinamas gan aukštai.
Politiniu išsišokėliu vadinamo N. Puteikio retorikoje – kova prieš elitą ir sistemą, nuskriaustųjų gynimas, privilegijų naikinimas ir panašūs populistiniai lozungai, tačiau akivaizdu, kad jis turi rėmėjų ir taps prezidentinių rinkimų veiksniu. Jo balsus galėtų apvalgyti rėksmingoji ekonomistė A. Maldeikienė, jei vis dėlto nutartų kandidatuoti. Jei ne rėksmingas stilius – ji periodiškai išdeda į šuns dienas kolegas seimūnus, ekonomistus, žurnalistus ar kas papuolė po ranka, – A. Maldeikienė galėtų būti neblogas kairiųjų elektorato pasirinkimas.
Juolab, kad socdemų favoritė Vilija Blinkevičiūtė niekaip nenori iškeisti šiltos vietos Europarlamente į lietuvišką politikos mėsmalę. Tačiau, kaip pastebėjo V. Laučius, socdemai greičiausiai vėl turės amžiną kandidatą – Vytenį Povilą Andriukaitį.
Šis politikas, kurį galima pavadinti draugišku Rusijai idėjiniu komunistu, turi savo gerbėjų ratą tarp socdemų rinkėjų ir taikysis į panašų elektoratą kaip N. Puteikis.
Iki rinkimų dar pusantrų metų, bet kova užkulisiuose jau prasidėjo. Grynosios politikos gerbėjams, deja, ir vėl teks nusivilti, nes tai nebus politinių srovių kova, tai ir vėl bus „Cath-all“ kautynės, besistengiant įsiteikti kuo didesnei rinkėjų daliai ir dalijant pažadus, kurių tesėjimas – ne prezidento institucijos kompetencija.
Bet svarbiausia – nugalėti, o po to kaip nors.