Kaip norėtųsi, kad prisimintume būtent šio Lietuvos pasipriešinimo vado kilnumą, jo palikimą ateities kartoms, jo įtaką visam partizaniniam judėjimui, kai išlaikyti tiesų stuburą buvo vis sunkiau, kai darėsi vis aiškiau, kad miško brolių kelias – tik patiems drąsiausiems, kad tik retas jų liks gyvas... Kaip norėtųsi, kad to kilnaus paveikslo neužgožtų kraupios kankinystės vaizdiniai (apie juos turbūt negalima būtų kalbėti per televiziją be ženklinimo N-14)... Tai iššūkis tiems, kurie mėgins – rasti orų ir pagarbų kalbėjimo būdą.
Lengva nebus.
Ypač nuvilnijus nesenam skandalui, susijusiam su R. Vanagaitės nusišnekėjimais. Visiškai neįtikina jos atsiprašymai, skirti išimtinai Lietuvos vietiniam naudojimui. Kita vertus, Kęstutis Girnius gal ir turi racijos, sakydamas, kad „Alma littera“ leidyklos reakcija į tuos nusikalbėjimus buvo per daug impulsyvi, kaip ir Andriaus Tapino ultimatumas. Vis dėlto būna situacijų, kai reikia veiksmo, ne vien žodžių.
Tikiuosi, tiražai dar neutilizuoti, tad norėčiau pasiūlyti išeitį: parūpinti po vieną kitą „Mūsiškių“ egzempliorių Lietuvos mokykloms ir bibliotekoms kaip mokymo priemonę, su pridedamu įžanginiu straipsniu apie pilkosios propagandos metodus ir nuorodomis į straipsnyje analizuojamus tipiškus pilkosios propagandos pavyzdžius knygos tekste.
Aš neironizuoju – tai tikrai būtų labai pozityvu ir tapo įmanoma būtent dėl pačios knygos autorės nuslydimo į juodosios propagandos (kitaip – atviro melo) zoną. Jeigu pražiopsotume tokią galimybę, būtų tikrai apmaudu. Andrius Tapinas, manau, neprieštarautų – žiniasklaidos raštingumo ugdymo požiūriu tai, ko gero, būtų labai veiksminga.
Vis dėlto svarbu suvokti, kodėl Rusijos pilkosios propagandos taikiniu nuolat tampa sudėtingi mūsų istorijos laikotarpiai. Iš tiesų, argi ne ironiška, kad populiarusis mūsų pokario istorijos naratyvas rašomas anglų kalba (Rūtos Šepetys „Tarp pilkų debesų“, Antano Šileikos „Pogrindis“)? Solidūs istorikų veikalai to populiaraus naratyvo niekada nepakeis, o kol jo neturime pakankamai – didžioji visuomenės dalis nepakankamai gerai išmano savo istoriją ir todėl lengvai patenka į klaidinančių stereotipų labirintus.
Norint tų stereotipų atsikratyti, reikėtų nusistatyti tam tikrus atramos taškus tose temose, kuriose atsiranda (arba tyčia įnešama) daugiausia painiavos:
1. Lietuva prarado beveik visus savo piliečius žydus per holokaustą, o per tremtis ir pokario represijas dar netoli trečdalio visų likusių. Visos šios netektys įvyko jau Lietuvai praradus valstybingumą.
2. Sovietų sąjunga, o dabar – jos teisių perėmėja Rusija, nuolat stengiasi susieti Lietuvos pasipriešinimą sovietinei okupacijai su žydų naikinimu.
Istorikų duomenys tokių sąsajų nepatvirtina. 1941 birželio sukilimas buvo jau pasibaigęs, kai prasidėjo žydų pogromai, sukilėliai kovojo tik su besitraukiančiais sovietų aktyvistais, kurie ir paskutinėmis dienomis Lietuvoje nesiliovė žudyti taikių gyventojų.
Laikinoji sukilėlių vyriausybė neturėjo vokiečių administracijai jokios įtakos ir po šešių savaičių nutraukė veiklą. Vokiečių administracijoje dirbę tarėjai lietuviai pasipriešino vokiečių vykdomai politikai ir po SS bataliono boikoto keturi jų atsidūrė Štuthofe, kaip ir kunigai, gelbėję žydus ir viešai pasisakę prieš masinį žmonių naikinimą; bei uždaryto universiteto dėstytojai.
3. Kolaborantų turėjo abu agresoriai – ir Sovietų sąjunga, ir nacistinė Vokietija. Nacionalinė kolaborantų sudėtis marga, tad apie kolektyvinę vienos ar kitos tautos atsakomybę kalbėti amoralu.
4. KGB tardymų protokolai bei veteranų pasakojimai daugiau kalba apie nežmoniškus tardymo metodus, nei apie tokio tardymo aukų pasirašytų protokolų turinio faktinę vertę.
5. Ne visada galima kategoriškai įvertinti atskiro asmens tikrąjį vaidmenį karo mašinoje. Pavyzdžiui, geto policininkas žydas savo išgelbėtiesiems yra gelbėtojas, o tiems, kurių išgelbėti nepavyko – kolaborantas. Tačiau karo nusikaltėliai, laisva valia organizavę žudynes, savo rankomis žudę ir kankinę, yra karo nusikaltėliai, nepriklausomai nuo to, gestapui jie dirbo ar KGB, kaip Nahmanas Dušanskis.
Senovės graikai, kurių mąstymas yra tapęs visos Vakarų civilizacijos mąstymo pamatu, buvo įsitikinę, kad amžinojo žmogaus likimo požiūriu nusikaltėliui atsisveikinti su šiuo gyvenimu, nepriėmus bausmės už savo nusikaltimus, yra blogiausia, kas tik gali nutikti. Lietuvių kalboje yra senas, retai bevartojamas žodis „taurus“, kurio pagrindinė reikšmė – nekerštingas, kilnus žmogus. Karo nusikaltėlių persekiojimas yra laikomas kilnia pareiga.
Ir tuomet kyla konkretus klausimas – kokia gi tikroji priežastis, dėl kurios E. Zurofas ėjo į Lietuvos Respublikos seimo Valstybės istorinės atminties komisiją ir visą valandą įtikinėjo neminėti Adolfo Ramanausko-Vanago šimtmečio?
Ar tik ne todėl, kad tada būtų pernelyg dažnai minimas ir Nachmanas Dušanskis, ir faktas, kad Izraelio valstybė savo laiku nepatenkino Lietuvos prašymo išduoti arba bent sudaryti sąlygas apklausti minėtą pilietį, pasprukusį iš Lietuvos prieš pat jai atgaunant nepriklausomybę?
Tai iš tiesų rimtas šešėlis valstybei, garsėjančiai bekompromisiniu karo nusikaltėlių persekiojimu, bet ji lengvai gali to šešėlio nusikratyti, pripažindama pareigūnų klaidą, ir bylą galima būtų užversti. Tad E. Zurofas, siekdamas, kad tai būtų nutylėta, kažin ar geriausiu būdu pasitarnauja Izraelio valstybei.
Polinkis primesti kolektyvinę atsakomybę pagal tautinį požymį pirmiausia rodo civilizacinį atsilikimą – kraujo kerštas vis dar būdingas kai kuriose ekonomiškai ir kultūriškai ypač atsilikusiose šalyse, bet civilizuotame pasaulyje reikalauti akies už akį nebesuderinama su elementariomis teisinėmis normomis.
Iki šiol šiurpą kelia kerštingas Iljos Erenburgo tekstas, raginantis raudonosios armijos karius žudyti ir prievartauti vokiečių žemėje. Jis yra neabejotinai atsakingas už karo nusikaltimus, nugalėtojų įvykdytus prieš taikius gyventojus, vos persikėlus per Nemuną. Tad kitas klausimas – ar Efraimas Zurofas iš tiesų yra keršto apakintas žmogus, ar ciniškas holokausto industrijos agentas, be jokio sąžinės graužimo spekuliuojantis milijonų holokausto aukų kančiomis?
Terminą holokausto industrija sugalvojau ne aš.
Taip pavadinta Normano G. Finkelsteino knyga pasirodė 2000 metais, ir reakcija į ją išties buvo audringa, bet ilgainiui išmintingi žydai įsiklausė į holokaustą išgyvenusių tėvų šeimoje užaugusio politologo argumentus.
Šioje knygoje N. G. Finkelsteinas santūria faktų kalba parodo, kaip nuolatos primenant būtas (ir nebūtas, sadomazochistinės vaizduotės padiktuotas) holokausto istorijas buvo sukurtas specialus mechanizmas ir išspaustos milijardinės sumos iš Vokietijos pramonininkų ir Šveicarijos bankininkų; ir kokia niekinga šių sumų dalis pasiekė tikrąsias holokaustą išgyvenusias aukas.
Galiausiai į holokausto industrijos atstovus imta žiūrėti rezervuotai, bet verslas (o tai tapo verslu) negali taip paprastai sustoti. Tad vos tik buvusioms socialistinio lagerio šalims atgavus nepriklausomybę, verslo žvilgsniai nukrypo į rytus. Žinoma, iš dešimtmečius trukusios okupacijos nualintų valstybių nelabai ką beišspausi, tačiau dar toliau į rytus su Vladimiro Putino iškilimu susiformavo reali paklausa istorijos falsifikacijoms. Pakvipo rimtais pinigais.
Ir nieko čia stebėtina, kad Europos žydų kongreso pirmininkas mielai fotografuojasi su Vladimiru Putinu. Matyt, ir viešumon vis prasprūstančios užuominos apie E. Zurofo pažintis KGB aplinkoje – ne visiškai iš piršto laužtos.
Vis dėlto, nepaisant nuolatinių nedraugiško mūsų rytų kaimyno pastangų be skrupulų lošti Holokausto korta, nepanašu, kad įvairūs surežisuoti ar nesurežisuoti skandalai galėtų pakurstyti kokį primityvų buitinį antisemitizmą.
Lietuvos visuomenė jau turi pakankamą imunitetą tokioms užmačioms ir gerbia žuvusiųjų atminimą. Ir tai atrodo svarbiau, negu nuolat eksponuoti praeities žaizdas.
Kaip tik, regis, pastaraisiais metais pradėta vis aiškiau suprasti ir viešai kalbėti apie tai, kokį nuostolį patyrė Lietuva, netekdama žydiškosios savo miestų ir miestelių gyvybės dalies.
Dar gyvų liudininkų prisiminimai apie geruosius gydytojus, išgelbėjusius ne vieną gyvybę, apie nagingus siuvėjus, gardumynų kepėjus ir puikius muzikantus virto patraukliomis laidomis ir atminimo eitynėmis.
Abipusis žydų ir lietuvių pasitikėjimas yra tai, ką iš tiesų reikia branginti ir puoselėti. Todėl noriu nuoširdžiai, nors ir pavėluotai, padėkoti Fainai Kuklianski už jos taurią, oriai ir laiku išsakytą poziciją.
Yra vienas Senojo testamento pasakojimas, aktualus ir lietuviams, ir žydams. Tai pasakojimas apie Dovydo kovą su Galijotu. Akmenėliu ginkluotas jaunasis Dovydas, atrodo, neturėjo jokių šansų įveikti milžiną galiūną Galijotą...
Tie kurie dėjo pamatus moderniai Izraelio valstybei tikriausiai puikiai prisimena, kad ne iš karto amerikiečiai (netgi žydų tautybės) patikėjo, kad Izraelį verta remti. Tikriausiai tada jie jautėsi vienų vieni – kaip ir Lietuvos partizanai pokariu.
Šiandien vyksta nuožmios kovos informaciniame lauke, ir Lietuva kartais atrodo kaip tas neįmanomą iššūkį priėmęs Dovydas prieš galingą Rusijos propagandos mašiną, pajėgią užtvindyti visos Europos ir pasaulio informacinę erdvę pilkosios ir juodosios propagandos srautais.
Vis dėlto dabartinė Rusijos politika turi silpną vietą – tai neprisiimta atsakomybė už Antrojo pasaulinio karo sukėlimą, milijonus pražudytų gyvybių ir sulaužytų likimų, taip pat ir pokariu, kuris nelabai skyrėsi nuo karo... Iš čia ir tos didžiulės valstybės bėdos, ir grėsmingos konvulsijos...
Pasipriešinti melui ir jėgos politikai šiandien – ne vien lietuvių reikalas, nuo to priklauso viltinga viso pasaulio perspektyva.