Seimo energetikos komisijai pateiktoje Kauno technologijos universiteto mokslininkų studijoje teigiama, kad pastačius dvi naujas jėgaines Vilniuje ir Kaune jau 2030 metais jų efektyviai veiklai trūks daugiau nei 180 tūkst. tonų atliekų. Mokslininkų teigimu, net ir optimistiškiausiu atveju bendras deginimui skirtų atliekų kiekis sieks tik 433,8 tūkst. tonų.
Akivaizdu, kad vienos iš planuojamų trijų kogeneracinių jėgainių, specifiškai – Kauno, kurios pajėgumas siektų 200 tūkst. tonų per metus, projekto būtina atsisakyti, ypač žinant tai, jog Kaune jau ir šiandien tarpusavyje konkuruojančios biokuro katilinės patenkina miesto šilumos tiekimo pigesne kaina poreikį. Žvelgiant optimistiškai atrodo logiška, kad įgyvendindami uždaro ciklo ekonomikos aspektus ne tik Kauno, bet ir Klaipėdos bei būsimoje Vilniaus kogeneracinėse jėgainėse, dalį degiųjų atliekų arba kietojo atgautojo kuro (KAK) būsime priversti keisti kitos rūšies kuru, arba jų atsisakyti. Juk Lietuvoje ir visoje Europos Sąjungoje (ES) ambicingai plėtojant žiedinės ekonomikos modelį, kuriuo siekiama daugiau atliekų perdirbti, naudoti kaip žaliavas kitų produktų gamybai ir naudoti mažiau išsenkančių išteklių, atliekų šalinimo sąvartynuose turi būti palaipsniui atsisakyta iki 2030 m. (diegiant naujas atliekų perdirbimo technologijas ir pan.), o jų šalinamas kiekis neturėtų viršyti 10 proc.
Galime išsikelti dar ambicingesnius tikslus. Juk deginimas energijos gavybos tikslais yra tik vienas atliekų tvarkymo būdų, o ne pagrindinis tikslas. Čia Europos Komisija (EK) yra pareiškusi griežtą savo poziciją, kad šis kiekis negali viršyti 20–25 proc., o tam, kad šalys narės mažintų šiuos mastus, rekomenduoja taikyti deginimo mokestį, kuris Lietuvoje, „Lietuvos energijos“ atstovų teigimu, siektų 30 eurų už toną ir, be abejo, gultų trečiąja našta ant mūsų vartotojų pečių. Juo labiau, kad EK savo komunikate, kalbėdama apie atliekų tvarkymą energijos gavybos tikslais, pirmenybę teikti siūlo cemento ar kalkių gamybai.
Tačiau sprendžiant po mechaninio rūšiavimo ir biologinio apdorojimo (MBA) liekančių degiųjų atliekų klausimą, Aplinkos ministerija nusprendė deginti jas šilumos ir elektros energijos gavybos tikslais, tam įrengiant dar dvi papildomas kogeneracines jėgaines. Atrodytų, kad vienu šūviu nušaunami du zuikiai – išsprendžiamas atliekų tvarkymo klausimas ir tuo pačiu pigesne šiluma aprūpinami du didžiausi Lietuvos miestai. Sprendimas ieškoti pigiausio šilumos energijos tiekimo varianto, apgalvotai ir efektyviai panaudojant prieinamas atliekų tvarkymo galimybes, yra sveikintinas, tačiau kodėl nuspręsta nepasinaudoti kitomis atliekų panaudojimo alternatyvomis, taikomomis pasaulio praktikoje?
Pavyzdžiui, Akmenės cemento gamykla per metus galėtų sudeginti ne vieną dešimtį tūkst. tonų sertifikuoto KAK; degiąsias atliekas galima naudoti ir kitose pramonės šakose. Tokių alternatyvių sprendimų paieška tampa itin svarbi įvertinus tai, kad naujosios kogeneracinės elektrinės neišvengiamai konkuruos su mažosiomis biokuro jėgainėmis, taip pat gaminančiomis šilumos energiją. Adekvačiai neįvertinamos ir naujų atliekų perdirbimo technologijų diegimo galimybės, dėl ko sumažėtų iki šiol neperdirbtų atliekų kiekiai, taip pat būtų galima kurti naujus verslus ir daug naujų darbo vietų.
Taigi, jei mokslininkų paskaičiavimais po 2030 m. būtų 430 tūkst. tonų degintinų atliekų, jų, įvertinus išsakytas aplinkybes, kogeneracinėms jėgainėms teliktų 320–300 tūkst. tonų. Klaipėdos „Fortum Heat Lietuva“ pajėgumai šiandien siekia 255 tūkst. tonų, o Vilniaus planuojamos jėgainės, kurios statybai Lietuvai jau suteikta 190 mln. eurų Europos strateginių investicijų fondo paskola, pajėgumai siektų 160 tūkst. tonų. AB „Akmenės cemento“ gamykla teigia kasmet sudeginsianti 100–120 tūkst. tonų sertifikuoto KAK.
Atitinkamai Kauno jėgainė su 200 tūkst. tonų pajėgumu jau būtų perteklinė. Įvertinkime ir tai, kad nepaisant studijoje įvardytų optimistinių mokslininkų paskaičiavimų, yra ganėtinai sunku prognozuoti, su kokiais atliekų kiekiais tvarkysimės po 2030 metų. Kiek tikėtinas yra atliekų trūkumas ir jo dengimas importu? Metinis deginimui tinkamų pramoninių atliekų srauto dydis Lietuvoje niekam nėra gerai žinomas dėl visiško atsakingų institucijų nesusikalbėjimo. Juo labiau, kad ir jų panaudojimas žaliavų pavidalu taip pat sparčiai skinasi kelią. Dar sunkiau numatyti, kokius skaičius realiai pamatysime 2030 metais. Taip pat niekas gerai nežino, kaip suveiks ir kokias pasekmes turės ekologinis Lietuvos piliečių sąmoningumas bei inovacijos atliekų perdirbimo technologijose.
Nieko konkretaus negalima pasakyti ir apie galimo perdirbimo rezultatyvumą, nes verslas yra dinamiškas ir gali netikėtai rasti patrauklių alternatyvų atliekų tvarkymui ir naujos produkcijos gamybai iš jų. Ypač žinant tai, kad būdų uždirbti iš perdirbtų atliekų tikrai yra, ir tai daug patraukliau negu patiems primokėti už jų deginimą kogeneracinėse jėgainėse. Kokiu keliu pasuks verslininkai, abejonių nekyla.
Galima neabejoti dėl vieno dalyko: vienoks ar kitoks deginimui tinkamų atliekų kiekis tikrai liks. Tačiau yra akivaizdu, kad trijų deginimo jėgainių Lietuvoje tikrai nereikės ir Kauno projekto būtų labai protinga atsisakyti. Geriau anksčiau, nei vėliau.