Dar kartą įsisąmoninkime liūdną faktą – Lietuvos valstybės šimtmetį švęsime be Gedimino kalno. Šimtmečio fejerverkai sproginės šalimais subintuoto ir sulopyto Lietuvos valstybingumo simbolio. Nei miestiečiai, nei miesto svečiai negalės užkopti į istorinį kalną ir nuo jo pažvelgti į sostinės panoramą.
Atrodo, kad bene visi jau spėjo pasisakyti, ką šia tema galvoja. Pavyzdžiui, Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininkas Ramūnas Karbauskis, nebūdingai valstietiškai dorovei, panaudojo gana liberalią metaforą: Seimo kultūros komiteto pirmininkas siūlo kalną „nurengti“ ir „aprengti“.
Vilniaus meras dar prieš kelias dienas labai gudriai išreiškė susirūpinimą kalnu, tačiau prisiimti atsakomybės už tai nepanoro – kalno „šeimininkais“ pavadino Kultūros ministeriją ir Nacionalinį muziejų. Tarsi burmistras ne kažkokiais miesto centre griūvančiais kalnais turi rūpintis, o tik darželiais, trinkelėmis ir šviesoforais. Vienok, protingas mero viešųjų ryšių komandos sprendimas, kai matai desperatišką kalno būklę, permesti atsakomybę kitoms institucijoms ir į situaciją bandyti žvelgti iš šalies.
Tuo tarpu kultūros žurnalas „Literatūra ir menas“ į situaciją sureagavo šmaikščiai, nominuodami kalną „šūdvabalio“ premijai. Leidinio redakcija sprendimą motyvavo giliu sarkazmu ir pareiškime Gedimino kalną apdovanojo už „nesibaigiantį meninį veiksmą, performansą – slankiojimą, atkaklumą, bruzdėjimą, gyvybingumą, neramybę, kuri spiria visuomenę mąstyti, būdrauti“. Originalu, nieko nepasakysi.
Nors ir neaišku, kas tikrasis kalno šeimininkas, tačiau nei viena institucija nepamiršta padurstyti pirštais į kitus. Matant nuo kalno slenkančią velėną, institucijų atstovai kaltina Andriaus Kubiliaus Vyriausybę, kuri neva pernelyg pasyviu veidu žvelgė į kalno būklę. Kiti dar senesnius laikus prisimena ir juose atpirkimo ožių su padidinamuoju stiklu bando ieškoti.
Faktas, jog nei nacių bunkeriai (kurių, beje, dalis eina pro intensyviausiai griūvantį kalno šlaitą), nei iškirsti medžiai, nei tropinio lietaus vasara prie kalno stabilumo neprisidėjo. Galų gale, nors sunku atsekti informaciją, tačiau neabejoju, kad nuo pat laisvos Lietuvos laikotarpio administracinių klaidų buvo gausu, tad šiandien turime viso to rezultatą.
Bet kalbėkime apie čia ir dabar. Formaliai šiandien kalno tvarkymo darbus koordinuoja prie Vyriausybės sudaryta Ekstremalių situacijų komisiją, vadovaujama Kultūros viceministro Renaldo Augustinavičiaus. Šiandien vykdomi kalno tvarkymo darbai yra skirti kalną paruošti peržiemojimui. Tą man asmeniškai patvirtino kasdien prie kalno plušantys darbininkai. Jie taip pat prognozuoja, kad toliau formuosis naujos nuošliaužos, o dabar atsivėrusios laikui bėgant tik didės.
Visos bent kažkiek kalnu besirūpinančios valstybinės įstaigos trimituoja, jog ekstremali padėtis yra paskelbta. Taip, ji paskelbta, tačiau tik kosmetiniams kalno rūpybos darbams. Kitaip tariant, tokios ekstremalios situacijos paskelbimas greičiau yra simbolinis, nes beveik nieko nekeičia. Realiam ir greitam darbui toliau trukdo viešųjų pirkimų ir biurokratinės procedūros, diskusijos dėl lėšų ir pan.
Mažiausiai ką šiandien galime padaryti, tai nacionaliniu mastu paskelbti ekstremalią padėtį. Tai iš esmės sumažintų laiko sąnaudas, skiriamas biurokratinėms procedūroms. Iš kalbų ir raštų rašymo, bandant atsakyti į klausimą, kam reikia paduoti kastuvą, po visiškos kalno ekstremalios padėties paskelbimo, kastuvas iš tiesų būtų įduodamas į rankas atsakingam asmeniui. Be to, keistųsi ir kalno atsakomybės klausimas – situaciją koordinuotų nebe Vyriausybės darbo grupė ir savivaldybė, o Vidaus reikalų ministerija.
Sunku nepastebėti šiandien mūsų visų liudijamos kalno istorijos simboliškumo. Lietuvos valstybės šimtmečio priešaušryje mūsų istoriškumo ir valstybingumo simbolis griūva. Tai tarsi metafora viso to, kas mūsų valstybėje yra blogai. Tarsi zenitas problemų, kurių jau dešimtmečiais nesugebame išspręsti. Kita vertus, begriūdamas kalnas mums atskleidžia valstybės didžiavyrių kapavietes – rasti Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko palaikai. Susidaro įspūdis, kad tai kažkokia užslėpta žinutė. Regis, pasitinkant valstybės šimtmetį Apvaizda mums primena, kad esame didi tauta ir valstybė, tačiau nesugebame vieną dieną imti ir išspręsti šio gana elementaraus ūkinio klausimo.
Belieka tikėtis, kad anksčiau ar vėliau sugebėsime susitvarkyti, o mūsų vaikai ir anūkai galės didžiuotis Lietuvos valstybės istoriškumą liudijančiu kalnu.