Tačiau terminas „nuosaikieji socdemai“, kuriuo taip didžiuojasi Juozas Bernatonis, tiek pat originalus, kaip ir niekinė frakcijų koalicija. Tai dar vienas ciniškas pasityčiojimas iš socialdemokratijos. Būtina konstatuoti, kad tas „naujas“ darinys buvo, yra ir bus komunistinės nomenklatūros tęsinys, kurios esminis tikslas išlikti prie valdžios lovio bet kokia kaina.

Už tos komunistinės nomenklatūros spekuliacija socialdemokratinėmis idėjomis Lietuvos visuomenė sumokėjo katastrofine pajamų nelygybe, masine emigracija, šimtu tūkstančių žmonių vegetavimu ant skurdo ribos. Kitaip tariant, buvę komunistai apmovė Lietuvą.

Pikčiausia, kad valdant komunistinei nomenklatūrai pasivadinusiai socialdemokratais, socialinio teisingumo kaip nebuvo, taip net ir horizonte nesimato. Pavyzdžiui, nors per pastaruosius 20 metų Lietuva pagal ekonominius rodiklius artėja prie Europos Sąjungos (ES) vidurkio (nuo 1994 metų jau pasiektas 69 proc. ES vidurkio), lyg užstrigęs, girgždantis patefonas J. Bernatonis aiškina, kad jų darinys tai jau tikrai yra Švedijos socialdemokratų analogas.

Tikrai? Pagrįstai abejoju. Pavyzdžiui, Švedijos socialdemokratai yra profsąjungų judėjimo pradininkė. Švedijos profsąjungos tapo gerovės valstybės kūrimo stuburu. Tačiau mūsų buvusi komunistinė nomenklatūra kategoriškai atsisakė atkurti stiprias profsąjungas. Tai buvo ir lieka skaudžiausia Lietuvos darbo žmonėms padaryta klaida. Priežastis akivaizdi ir aklam: profsąjungos neįmanomos be vidinės demokratijos. O tokios „socialdemokratų“ partijoje niekada nebuvo. Už jos narius viską sprendė keli partijos vadovai.

Tikros demokratijos sąlygomis bernatoniai niekuomet nebūtų išgyvenę. Taip ir atsitiko. Tai vienareikšmiškai patvirtina atsikuriančios Lietuvos socialdemokratų partijos narių reakcija naujai LSDP vadovybei plačiai atvėrus duris narių nuomonėms. Pabėgusi iš LSDP komunistinė nomenklatūra visa savo siela suprato, kad atkurtoje socialdemokratinėje partijoje jiems vietos neatsiras.

Gerai, pasižiūrėkime, ką Švedijos socdemai nuveikė per pirmuosius 10 metų gerovės valstybės kūrimo laikotarpį ir suprasite lietuviškųjų „socdemų“ apgavystės mąstą. Jau 1950-1960 metais buvo įteisinti progresiniai mokesčiai, visuotinis sveikatos draudimas, nemokamas mokslas, keturių savaičių atostogos, motinystės draudimas. Lietuvoje „socdemų“ buldozeriu pramušta Darbo kodekso reforma Švedijoje būtų neįmanoma. Šioje vietoje bernatoniai galėjo bent nusikopijuoti Danijos darbuotojų draudimo modelį, kuris, esant lanksčiam darbo kodeksui, garantuoja praradusiam darbą žmogui adekvačią paramą neiškristi už socialinio draudimo tinklo.

Buvusi lietuviškoji komunistinė nomenklatūra pasivadinusi socdemais, taip ir nesugebėjo užtikrinti darbo žmogui oraus pragyvenimo galimybių. Tai patvirtina faktas, kai jiems esant valdžioje 2012-2016 metais kas metais Lietuvą palikdavo apie 50 000 žmonių. Siūlau įdėmiai įsigilinti į J. Bernatonio straipsnį „Kuo mes skirsimės nuo Palucko partijos“ ir pasikabinti jį ant sienos kaip klasikinės demagogijos pavyzdį. Jau dabar ryškėja būsimos „Lietuvos socialdemokratų darbo partijos“ kovos už vietą po saulę priemonės. Jos tiek pat nešvarios, nesąžiningos, ciniškos kaip ir jų komunistinė prigimtis. Vien tik J. Bernatonio straipsnio pavadinimas rodo, kad jis pats ir jo būsimos partijos kolegos vis dar yra įstrigę vieno vado partijos naratyve. Jie net nesuvokia šiuolaikinės vadovavimo delegavimo bei pasitikėjimo bendradarbiais koncepcijos. Matyt, kad visi vadovai buvo muštruojami sovietinėje armijoje ir, savaime, impregnuoti komunistinės nomenklatūros dvasia.

Žeminimas, įtarinėjimas, šmeižimas yra neatsiejami demagogo įrankiai. Teiginiai, neva atsikurianti LSDP tapo kairiaisiais radikalais – marksistais niekuo nesiskiriančiais nuo Algirdo Paleckio „socialistų“ iš tos pačios „operos“. J. Bernatonio kalbėjimas pasiekė cinizmo aukštumų jam pristatant saviškius nuosaikios skandinaviškos socialdemokratijos gynėjais: „Tam, kad apgintume valstybės ir jos žmonių interesus, išsaugotume politinį, ekonominį bei socialinį stabilumą ir išlaikytume kairiojo centro dominavimą, mes paaukojome savo politinę karjerą, nebodami taip greit nesusigaudžiusių žmonių kritikos.“. Atleiskite, ką jie paaukojo? Politinę karjerą? Sėdėdami Seime ir gaudami algą iš mūsų kišenės bent keliolika kartų didesnę už nesiaukojančio pensininko 250 eurų per mėnesį?

Turint tokių draugų priešų nereikia. Jeigu skandinavų socialdemokratai būtų pasirinkę bernatonių „nuosaikios socialdemokratijos“ politiką, jie būtų matę gerovės valstybę kaip savo ausis. O jeigu lietuviškajai komunistinei nomenklatūrai būtų pavykę, tai jau skandinavai masiškai būtų bėgę į Lietuvą ekonominio prieglobsčio. Bet nepavyko, todėl mūsų bendrapiliečiai bėga į Skandinaviją. Šiame kontekste kaip pasityčiojimas skamba J. Bernatonio ironija, esą „marksistų“ rūpestis darbo žmogumi yra atgyvena, o verslas nėra joks išnaudotojas. O ir jokios klasių kovos, jokių skirtingų visuomenės sluoksnių jau nebėra. Taip, šie terminai mums primena sovietinį žargoną, bet, pasiklausius J. Bernatonio, jo kalbėjimas nei kiek nesiskiria nuo jo įrodinėjimo, jog Lietuvoje jau įsivyravo komunizmas.

Na, nėra klasių kovos, tai ir nėra. Jeigu verslas neišnaudoja samdomo darbuotojo, na, tai reikia tikėti J. Bernatoniu. Bet tikėti nėra pagrindo, nes pajamų nelygybė Lietuvoje yra pati aukščiausia tarp ES valstybių. Susipažinkite su socialinių mokslų daktaro, profesoriaus Romo Lazutkos pranešimu „Pajamų nelygybė Lietuvoje“ (2017.09.15).

Gal skandinaviški, „už valstybę atsakingi tikrieji socialdemokratai“ paaiškins, kaip jų valdoma Lietuva susimovė su pajamų paskirstymu nuo kurio kenčia dauguma Lietuvos gyventojų? Kaip ten su ta „socialiai atsakinga rinka“ ir „socialiniu teisingumu“, kuriuos ant savo nugaros patyrę bendrapiliečiai buvo priversti masiškai ieškoti geresnės dalios Skandinavijoje?

J. Bernatonis šitokio paradokso paaiškinti nesugeba, bet tai suprantamai parodo prof. R. Lazutkos pastebėjimai: „Lietuvoje, nepaisant mažo perskirstymo, disponuojamos pajamos išauga, lyginant su pirminėm rinkos pajamom. Taip yra dėl didelių privačių pervedimų (didele dalimi iš užsienio). Be to, nuo rinkos pajamų sumokama mažiausiais mokesčių.“. Suvokiate? Ne „atsakingi socdemai“ gelbėja šalį, o emigrantai iš tų pačių gerovės valstybių. Taip, ir dar ES struktūriniai fondai, kurių „galiojimo laikas“ baigsis 2020 metais. Kas tada?

Tada į valdžią sugrįš įsitikinę žmonių kvailumu ir trumpa atmintimi bernatoniai. Jie įrodinės, jų žodžiais tariant štai ką: „Lietuvos socialdemokratai anksčiau buvo partija, besirūpinanti nacionaliniais tikslais, tautos išlikimu, o ne abejotinos vertės tarptautiniu tinkliškumu, kurį propaguoja minėtas Manifestas. Nuosaikūs socialdemokratai visuomet siekė ir sieks daugiau socialinio teisingumo ir solidarumo Lietuvoje – ne gražiais žodžiais manifestuose, socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje, o socialdemokratinių programų įgyvendinimu tiek nacionalinėje valdžioje, tiek ir vietos savivaldoje.“. Ar komentaras reikalingas? Nemanau.