Šį kartą – apie dar vienerias laidotuves.
Antra dalis. Atostogų pabaigos nuojauta
Mus, europiečius, totaliai apėmė nuojauta, kad prieš beveik tris dešimtmečius pradėtas laisvės ir demokratizacijos projektas išsigimė.
Sovietinės sistemos žlugimas – „istorijos pabaiga“ – turėjo būti ir nesibaigiančios politinės atostogos. Patikėjome, kad jas gavome. Naudojomės jomis ir neklausėme, ar jos amžinos. Tikėjome, kad amžinos. Istorija turėjo pasibaigti. Turėjo pasibaigti karai, tautinės nesantaikos, taikingo gyvenimo fone turėjo išnykti skurdas, nelygybė, visos įmanomos diskriminacijos ir prievartavimai. Tačiau dabar jaučiame, kad užsiatostogavome. Artėja kažkas naujo ir mums nesuprantamo. Jaučiame, kad tas „kažkas“ nutiks gal ne ryt ir ne poryt. Tad nebežinome, ar dar tęsti atostogas ir problemas palikti ateinančiai kartai, ar vėl imtis tikros politikos. Kažkada pasmerkta imperializmo draugė geopolitika atgimsta, o neva amžinai miręs komunizmas niekur nedingo – komunistų valdoma šalis žada greitai tapti didžiausia pasaulio gamintoja, o gal ir dar daugiau...
Viduje kažkaip jau baisu, bet argi ne patys esame kalti, ar ne patys sukūrėme tai, ko troškome?
Demokratija ir teisė rinktis yra žavi vertybė, bet ji pagimdė ir daug paradoksų. Politikai (kad ir kaip jų nemėgtume) vykdė mūsų atostogines užgaidas. Norėjome, trumpai kalbant, gyventi geriau, o tai reiškia (kiek protingesniais žodžiais) turėti kuo geresnius rezultatus mažesnėmis sąnaudomis. Balsavome už teisę gyventi ilgai ir laimingai, lengvabūdiškai, vartotojiškai ir neatsakingai. Tai ir gyvename.
Vadinamosios atstovaujamosios demokratijos esmė yra ta, kad politikai imasi į savo rankas bendrųjų reikalų tvarkymo ir daro taip, kad jų mylimas rinkėjas gyventų kuo paprastesnį ir nerūpestingesnį gyvenimą, kad jo nekvaršintų nei geopolitika, nei šalies gynyba, nei kokie kiti „nemalonūs“ įsipareigojimai, kad visada jaustųsi galįs ką nors pats išsirinkti. Idealus demokratijos pasiekimas turėjo būti visuomenė lyg amžina pramoga. Laimingas žmogus neturi rūpintis, neturi aukotis, neturi tikėti antgamtiniais dalykais ar pomirtiniu gyvenimu, jo neturi jaudinti jokie rasės, lyties ar tautiškumo kompleksai. Taip laimę – pramoginės visuomenės laimę – piešia ne vienas politikas ir tai patinka daugeliui rinkėjų.
Norėjome, kad mūsų vaikai mažiau dirbtų ir būtų aprūpinti nuo pat kūdikystės. Dabar stebimės, kodėl jie neskuba eiti į darbą ir tikisi, kad kažkas (tėvai ar valdžia) jais pasirūpins. Norėjome, kad daugiau mokytųsi ir išmoktų, dabar stebimės, jog edukacija nesibaigia ir pasiekus ketvirtąją dešimtį. Norėjome, kad ilgiau augtų su rūpestingais tėvais ir nesivalkiotų gatvėse, dabar nebenukrapštome nuo savo sprando ir nepriverčiame kurti atsakingų savo šeimų. Norėjome, kad mūsų vaikai nekariautų, dabar stebimės, kad vengia net Tėvynės ir amžinųjų vertybių gynimo. Viskas teisingai.
Bene pirmą kartą per pastaruosius dešimtmečius pasaulis neturi realių lyderių. JAV, dar neseniai laikyta vienintele supervalstybe, galinčia tvarkyti pasaulį, pasirodo galinti vis mažiau. Jos naujas lyderis visai nuoširdžiai siekia grąžinti Amerikai deramą atsakomybę, bet europiečiai vis dar linkę veikiau šaipytis, o ne rimtai dirbti. Taigi nei G-8, nei G-20 nebevaldo pasaulio... Turime G-200, o gal – G-0? Greičiau pastarąjį, nes pasaulio šalys tarpusavyje ženkliai nesutaria. Ateities scenarijų rašytojai pranašauja net tokius nesutarimus, dėl kurių gali išnykti globali rinka... Tada jau kiekvienas už save. Toks susinaikinimas gali būti žiauresnis už branduolinį konfliktą. Globalios laidotuvės.
Pasigedote vertybių? Jos – juk greičiau rūpestis, o ne pramoga. Išmokome ir kitus išmokėme būti „tolerantiškais“, daryti kompromisus dėl vertybių, o ne jas ginti, nes žadėjome sau, kad visi konfliktai baigėsi ir ginti tereiks savo piniginę.
Europos Sąjungos politika tampa vis labiau deideologizuota, vis labiau „praktiška“. Europos civilizacija sensta ir miršta... Kaip anoje Romoje, duonos ir žaidimų reikia kur kas labiau nei filosofijos mokslo, aristokratiško patriotizmo, garbingų dinastijų ir kitokių genealogijų. Dar XIX amžiaus pradžioje didis poetas Heinrichas Heinė (Heinrich Heine) sakė, kad, jei išnyks kryžius, išnyks ir Europa, išnyks kažkas, kas postromėninius barbarus padarė oriais europiečiais. Platesne prasme – tai politinės filosofijos vertybės. Dabar galime atsakyti sau, kodėl nebesame tokie orūs, kokie buvome prieš kelis šimtmečius. Belieka nueiti į kapines. Ten vis daugiau Europos negu supermarkete.
Kažkada įstrigo atmintin vieno išminčiaus pastebėjimas, kad Europos civilizacija yra žavi ir turi nuostabias krikščioniškas šaknis. Tačiau patys jas kapoja ir vis labiau primena nuskintą gėlę, kuri vazoje atrodo gal ir gražiau nei sode, tačiau pasmerkta greitai ir negrįžtamai mirčiai.
Sociologai ir politologai mūsų atostogas dar vadina politinio postmoderno vardu.
Dar prieš šimtmetį geriausia buvo būti normaliu ir fiziškai ar ekonomiškai pranašesniu. Daugiau yra geriau: daugiau žinių, daugiau turto, daugiau supratimo. Tai reiškia, kad progresas suvokiamas primityviai technokratiškai. Euroatlantinė civilizacija neseniai progresavo sparčiausiai, nes sukūrė daugiausiai ne tik fizinio, bet ir intelektinio produkto.
Gerbdami diskusijas ir nuomonių įvairovę, pradėjome gyventi pasaulyje, kuriame nuomonė svarbiau nei tiesa. Galima netikėti, galima nežinoti, bet tai netrukdo turėti gerbtiną nuomonę. Šiandien teisę ir tvarką keičia interpretacija ir iracionalus tikrovės supratimas. Tiesos kriterijų keičia atskiros nuomonės primatas. Nebesvarbu, kas yra tiesa, kas ne, svarbu – ką aš apie tai manau. Tiesa tegu sau egzistuoja, net jei aš neteisus… Koks skirtumas.
Postmodernus pasaulis – svajonių pasaulis. Politikams tai reiškia, kad gali nebegalioti ne tik teisė, bet ir apskritai jokia tvarka, o „visuotinės“ deklaracijos tėra tiek visuotinės kiek vienam ar kitam priimtinos. Pasaulio Tvarka gali netikėtai virsti Pasaulio Betvarke. Metafizikus pakeičia ironikai, filosofus – sociologai, psichoanalitikai ir vienadieniai ekspertai, moralę – pragmatinis pasirinkimas, mat pačios sąvokos „gera/bloga“ tampa beprasmės, jomis nebegalima remtis tiesai ginti. Dažnai belieka ginti ir įrodinėti jėga, t. y. karu. Turime karus nepaisant visų moderno epochoje sukurtų organizacijų karams išvengti.
Galiausiai, politikos estetika svarbiau nei etika. Politinę realybę vis dažniau keičia politinis įvaizdis, politinė emocija svarbesnė už politinį veiksmą (sakome, kad ir NATO 5-asis straipsnis gali tebūti paprasta užuojauta nuskriaustajam). Žodžiai vertinami ne pagal tiesioginę, o pagal perkeltinę ar metaforinę prasmę, hierarchijos žinojime ir teisėje nebuvimas suponuoja chaosą, kuriame gimsta (ar yra išsvajojami) atsitiktiniai geri ar blogi sprendimai. Tiesa nereikalinga, nes tiesa verčia prisirišti prie jos kaip dogmos. Politiką „daro“ ne teisininkai ir technokratai, jos imasi viešųjų ryšių iliuzionistai. Modernus pasaulis – iškreiptos tiesos bendrija. Kalbama, kad tiesa gali būti „lengvesnė“, „minkštesnė“, pritaikyta tikslinei auditorijai, nes tikra tiesa gali būti per grubi į pramogas orientuotai bendruomenei.
Net nekrologas apie civilizacijos mirtį ir kvietimas į laidotuves gali būti tik nuomonė...
Taigi žvelgiant globaliai, šalys, nors ir deklaruoja paramą dabartinei Pasaulio Tvarkai – demokratijai, rinkos ekonomikai ir teisės viršenybei – tąja tvarka dažnai nepasitiki ir net ją niekina. Nepasitiki visomis valdžiomis, pradedant savivalda ir baigiant tarptautinėmis organizacijomis. Didžioji dauguma pasaulio žmonių jaučiasi apgaudinėjami, išnaudojami, niekinami, jaučiasi didžiųjų valstybių slaptų ir ciniškų sandėrių aukomis. Net jei ir viešai nemaištauja prieš tvarką, turi vis mažiau motyvacijos ją ginti ir puoselėti. Kažkada romėnai, nors ir nemylėjo barbarų, tiesiog nepakilo ginti imperijos, nes jos nemylėjo. Šiandien mūsų civilizacija, kaip tie Antikos romėnai, gali tapti lengvu „naujųjų barbarų“ grobiu.
Apie tai – kitame diskusijos fragmente.