Mano manymu, dabar labai svarbu mums apibrėžti ir paviešinti skirtumus nuo Palucko partijos. Turėtume visi padiskutuoti apie šių skirtumų politinius, ekonominius ir socialinius aspektus ir juos apibendrinti. Manau, jau atėjo laikas pasakyti, ką ir kodėl mes ruošiamės daryti.
Lietuvoje dar dažnai kairė sutapatinama su socialdemokratais. Dabar kai kurie politologai aiškina, kad mes varžomės, kurie bus kairesni, kurie tikresni socialdemokratai. Tuo tarpu mūsų partinėje sistemoje visą laiką kairiau už socialdemokratus stovėjo kairiųjų radikalų partijos, kaip antai: Algio Paleckio frontas, Vytauto Šustausko laisvės sąjunga, liaudies partija ir pan. LSDP visus atkurtos nepriklausomybės metus sekė skandinaviškos socialdemokratijos pavyzdžiu ir buvo nuosaiki kairioji partija.
Būtent vykdant nuosaikią socialdemokratinę politiką, LSDP sulaukė daugelio žmonių pripažinimo, laimėdavo rinkimus, sėkmingai valdė valstybę sparčiai liberalėjančios visuomenės sąlygomis, siekė įtvirtinti socialinį teisingumą ir solidarumą. Būtent skandinaviškas socialdemokratijos modelis buvo įgyvendinamas, kai socialdemokratų partijai vadovavo Algirdas Brazauskas ir Gediminas Kirkilas. Todėl profesorių Broniaus Genzelio ir Aloyzo Sakalo pasisakymus, kad tuomet buvo vykdyta neoliberali politika, galima būtų vertinti kaip socialdemokratijos esmės nesusivokimą ar norą oponuoti kitiems socialdemokratijos lyderiams.
Gintautas Paluckas tiek savo, kaip pirmininko, rinkiminės kampanijos metu, tiek dabar, vadovaudamas partijai, akcentuoja kairiąją darbotvarkę, kairiąją politiką (ne socialdemokratinę, o tai nėra tas pats). Kryptį į radikaliąją kairę dar labiau išryškino jau paskelbtas Manifestas „Už teisingą, klestinčią ir jungiančią Lietuvą“, kuris sulaukė ne tik politologų, bet ir LSDP bičiulių kritikos. Beje, nemažai Manifesto idėjų ir nuostatų prieštarauja LSDP Programai „Saugi, solidari ir teisinga Lietuva“. Pritarus Manifestui neišvengiamai teks keisti arba ignoruoti LSDP Programą.
Taigi Palucko partija pasirinko pražūtingą kelią į kairįjį radikalizmą. Taip siekdamos populiarumo rinkimuose sunyko ne viena kairioji partija mūsų regione. Lietuvoje radikali kairė niekuomet neturėjo ir vargu bau turės didesnį žmonių palaikymą. Palucko partijai pasislinkus politiniame spektre į kairę liko tuščia perspektyvi nuosaikios socialdemokratijos vieta, kurią derėtų užimti mūsų kuriamai naujai partijai. Tokiu būdu mes atsidurtume tarp Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos, esančių centro kairėje, ir radikaliai kairiosios – LSDP. Šiandien sudėtinga prognozuoti ateities permainas kairiajame politinio spektro sparne. Galbūt LSDP persirgs radikalumo ligas ir po 2020 m. Seimo rinkimų pralaimėjimo, pasikeitus vadovybei, vėl galėsime suvienyti socialdemokratines partijas. Galbūt bendras darbas su Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga parodys, kad jie yra artimesni nuosaikiems socialdemokratams.
Kaip rodo paskelbto Manifesto analizė ir LSDP pastarųjų mėnesių veiksmai, kardinaliai skiriasi mūsų požiūriai į valstybę ir visuomenės sąrangą. Pirmiausia jie ketina surengti diskusiją apie klasinius santykius XXI amžiuje. Kitaip sakant, įsivaizduoja, kad šiuolaikinėje Europoje tebeegzistuoja klasinis konfliktas tarp išnaudotojų ir išnaudojamųjų (manifestas: „...verslas išnaudoja dirbančiuosius...“). Pergyvena, kad įstatymai riboja galimybę laisvai organizuoti streikus. Radikaliomis priemonėmis siekiama ne tiek įtvirtinti socialinį teisingumą, kiek sugriauti socialinę taiką. Prie atgyvenusių rudimentų galėtume priskirti ir partijos klasinės bazės apibrėžimą. Pagal minėtą Manifestą LSDP ramstis yra samdomi darbuotojai, kūrybinė klasė ir smulkūs verslininkai.
Mes laikomės nuosaikiųjų socialdemokratų požiūrio, kad šiuolaikiniame civilizuotame pasaulyje nėra antagonistinių klasių, o skirtumai tarp atskirų socialinių sluoksnių dėl pažangos gerokai pasikeitė. Šiandieniniame pasaulyje greta darbo vietos ir pajamų šaltinio vis didesnę svarbą įgauna socialiniai ryšiai, išsilavinimas ir išsimokslinimas, darni aplinka ir socialinis teisingumas. Manome, kad įgyvendinti socialdemokratines programas įmanoma tik būnant valdžioje ir turint įtaką visuomenėje. Diskusijoms yra steigiami diskusijų klubai, o socialdemokratinės partijos misija – kurti gerovės valstybę, o tam yra būtini valstybės valdymo instrumentai.
Mūsų manymu, partijos pagrindas yra idėjų sistema, o ne tam tikra socialinė bazė (kaip nurodoma LSDP paskelbtame Manifeste). Todėl mes, kaip tikri, nuosaikūs socialdemokratai, puoselėjame socialdemokratines vertybes – solidarumą, lygias galimybes ir socialinį teisingumą – visiems valstybės piliečiams, nepriklausomai nuo jų įvairių požymių. Drauge mes kviečiame padėti socialiai pažeidžiamiems žmonėms, nepriklausomai nuo to, kokiam socialiniam sluoksniui ar grupei jie priklauso. Naujoje partijoje galės dalyvauti visi, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, socialinės ar turtinės padėties, darbo ar profesijos.
Skiriasi ir mūsų požiūriai į valstybės vaidmenį ekonomikoje bei socialinėje srityje. LSDP Manifeste valstybės uždavinys sudaryti palankias sąlygas verslui laikoma neoliberalizmu ir apskritai paneigiami rinkos ekonomikos pasiekimai. Negalvojama, kaip sukurti gėrybes, bet visiems žadama jų labai daug padalinti. Verslas (išskyrus smulkų) apskritai pateikiamas kaip blogis. Mes pasisakome už socialiai atsakingą rinką, už sudarymą sąlygų daugiau uždirbti, gauti didesnes pensijas, o ne už dalinamų pašalpų didinimą galintiems dirbti ir užsidirbti. Valstybės valdžia turi sukurti verslui palankią aplinką, tokią mokesčių ir investicijų pritraukimo sistemą, kad verslininkai būtų socialiai solidarūs ir nesitrauktų iš Lietuvos. Manifesto siūlomas būdas: kuo daugiau atimti ir padalinti – galbūt paprastesnis, bet neperspektyvus.
Kaip parodė pastarieji mėnesiai, skiriasi ir mūsų požiūris į politinius prioritetus. Gintautas Paluckas partinius interesus iškėlė virš valstybės ir Lietuvos žmonių interesų. Koalicijos sugriovimu buvo siekiama destabilizuoti politinę padėtį Lietuvoje ir bendradarbiaujant su dešiniosiomis partijomis pakeisti dabartinę Vyriausybę. Mūsų manymu, tokie valstybei kenkiantys veiksmai atitiko ne tik asmeninius dabartinio partijos lyderio interesus, bet ir pasirinktą politinę kryptį. Kairiesiems radikalams labai sunku užsiimti valstybės valdymu, nuoseklių reformų įgyvendinimu, kuriamąja veikla, jų stichija – esamos valdžios griovimas (nesvarbu, kad savos), totalios kritikos skleidimas ir žmonių socialinio priešiškumo kurstymas. Socialiniuose tinkluose, virtualioje erdvėje tai gali duoti tam tikrų dividendų, tačiau negali sukurti nieko pozityvaus realiame žmonių gyvenime.
Mūsų požiūris į politikos tikslus yra visiškai kitoks. Tam, kad apgintume valstybės ir jos žmonių interesus, išsaugotume politinį, ekonominį bei socialinį stabilumą ir išlaikytume kairiojo centro dominavimą, mes paaukojome savo politinę karjerą, nebodami taip greit nesusigaudžiusių žmonių kritikos. Lietuvos socialdemokratams visuomet pirmoje vietoje buvo Lietuvos ir jos žmonių interesai, tik po to – partijos, o trečioje vietoje – asmeniniai interesai. Dabar Palucko partijoje viskas apsivertė aukštyn kojom. Lietuvos socialdemokratai anksčiau buvo partija, besirūpinanti nacionaliniais tikslais, tautos išlikimu, o ne abejotinos vertės tarptautiniu tinkliškumu, kurį propaguoja minėtas Manifestas.
Nuosaikūs socialdemokratai visuomet siekė ir sieks daugiau socialinio teisingumo ir solidarumo Lietuvoje – ne gražiais žodžiais manifestuose, socialiniuose tinkluose ar žiniasklaidoje, o socialdemokratinių programų įgyvendinimu tiek nacionalinėje valdžioje, tiek ir vietos savivaldoje.