Kaip žinome, Lietuva – lietaus šalis. Lietus, tik šiuo atveju šviesos, pagrindinė žymaus Prancūzijos architekto, Pritzker premijos laureato Jean Nouvel idėja projektuojant Abu Dabio Luvro muziejų. Muziejaus pastatus dengia 180 metrų skersmens savotiškas skėtis, kuris saulės šviesą paverčia šviesos lietumi. Įspūdinga. Saulės lietus. Kaip matot, Vilnius ir Abu Dabis turi objektą mainams – vandens ir saulės lietų. Mums nepamaišytų daugiau saulės, jiems – lietaus. Gal atsiras genialus architektas Lietuvoje, kuris vandens lietų (nuo dabar reikia žinoti, kad lietus gali būti ne tik šlapias) pavers šviesa.

Na, o jei rimtai, tai mane į Abu Dabį nuvedė konkurencija.

Taip, taip. Buvo laikas, kai Vilnius ir Abu Dabis konkuravo. Abu miestai siekė lyderiauti savo regionuose ir vienu metu, apie 2006 metus, patvirtino ambicingus planus.

Vilnius prie Baltojo Tilto planavo pastatyti pasaulinio lygio muziejų, naują klasikinės muzikos 1500 vietų salę ant Tauro kalno, kur šiuo metu apleisti Profsąjungų rūmai, o Sportų rūmus rekonstruoti į Kongresų ir konferencijų centrą. Pastatai turėjo būti projektuojami geriausių pasaulio architektų ir akustikos specialistų, o muziejaus partneriu turėjo būti žymiausi pasaulio muziejai. Pavyko sutarti su Solomon R. Guggenheim fondu Niujorke ir Valstybiniu Ermitažo muziejumi iš Peterburgo. Lietuvos sostinėje turėjo įsikurti muziejus Hermitage Guggenheim Vilnius. Kviestiniame architektų konkurse dalyvavo trys žymūs architektai – Daniel Libeskind iš JAV, Massimiliano Fuksas iš Italijos, beje turintis tiesioginį ryšį su Lietuva, ir Zaha Hadid iš Londono. Tarptautinė ekspertų grupė geriausiu pripažino Zaha Hadid pasiūlytą projektą.

Panašiu metu Abu Dabis pasitvirtino bendrąjį teritorijos vystymo planą Saadiyat saloje (Saadiyad Island Cultural District), kur turėjo atsirasti keturi pagrindiniai objektai: muziejus Guggenheim Abu Dhabi, projekto autorius Frank Gehry, tas pats, kurio puikus darbas iš esmės pakeitė Bilbao miestą Ispanijoje. Jean Nouvel projektas – Louvre Abu Dhabi muziejus, kurio atidarymo liudininku teko garbė būti. Trečias projektas – Zahos Hadid koncertų bei scenos menų rūmai. Ir ketvirtas projektas – Jungtinių Arabų Emiratų istorijos centras.

Abu Dabis labai norėjo, kad vieno iš šių muziejų partneriu būtų ir žymusis Valstybinis Sankt Peterburgo Ermitažo muziejus. Tačiau čia Vilnius juos aplenkė. 2007 metais sutarėme, kad Ermitažas bus Vilniuje kaip vedantysis partneris kartu su Guggenheim muziejumi. Rytai ir vakarai susitinka Lietuvos sostinėje. Vilniuje turėjo įsikurti Ermitažo programos „XX–XXI“ kolekcijos ekspozicijos salė, vienintelė vieta pasaulyje (bent 5 metų laikotarpiui), kur būtų eksponuojami šio muziejaus to laikotarpio meno rinkiniai.

Didžia dalimi Vilniaus pasirinkimą lėmė Ermitažo direktoriaus Michailo Piotrovskio asmeninė pozicija, nes jis buvo didelis Lietuvos simpatikas, kaip, beje, ir nemaža dalis šio muziejaus darbuotojų. Čia Vilnius nukonkuravo Abu Dabį. Prisimenu mano namuose vykusias diskusijas, kuriose M. Piotrovskis sakė: „Mus kviečia Abu Dabis, Kvala Lumpūras, Singapūras …, bet mes renkamės Vilnių…“ Štai čia Vilniaus pripažinimas ir svoris!

Taigi abu miestai, Vilnius ir Abu Dabis, konkuravo siekdami Guggenheim ir Ermitažo muziejų dėmesio. Tai, matyt, buvo viena iš priežasčių, kodėl Abu Dabis pasirinko pirmiau statyti Luvro muziejų, o ne Guggenheim, nors jau turėjo tokį susitarimą ir šio muziejaus komanda rengė teritorijos vystymo planą bei organizavo architektūrinius konkursus.

Abu Dabis po ilgų ir sunkių derybų džiaugėsi pasiekęs susitarimą su Prancūzijos valdžia ir Luvro muziejumi bei gavęs teisę naudoti „Louvre“ vardą. Šis susitarimas, kuris apėmė ir įsipareigojimą skolinti kūrinius bei organizuoti parodas, Abu Dabiui kainavo 430 mln. eurų trisdešimties metų laikotarpiui. Bendra viso Luvro muziejaus projekto vertė – 1,2 milijardo dolerių.

Suprantama, kyla klausimas, kiek Vilniui būtų kainavusi teisė naudoti „Hermitage“ ir „Guggenheim“ prekinius ženklus ir pats projektas. Čia kartais pasitvirtina taisyklė, kad kai neturi pinigų, viskas kainuoja pigiau. Vilniui abiejų prekinių ženklų teisės būtų kainavusios vieną milijoną eurų per metus. Preliminariai buvo sutartas 10 metų laikotarpis. Pačio muziejaus statybos sąmata kartu su teritorijos tvarkymu buvo apie 120 mln. eurų. Muziejaus plotas – 12 000 kv. m. Palyginimui paminėsiu, Latvijos vyriausybė pastatė įspūdingą nacionalinę biblioteką, kuri kainavo apie 290 mln. eurų ir net krizės metu latviai nebuvo sustabdę finansavimo.

Tuometiniai Vilniaus planai buvo pasaulio dėmesio centre, straipsniai New York Times ir pasaulio kultūros žiniasklaidoje, diskusijos tarp ekspertų ir politikų ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų.

Apie Vilniaus planus man ne kartą teko kalbėti ir su Jungtinių Arabų Emyratų atstovais, tame tarpe ir su H. E. Sultan Al Jaber, kuris prieš keletą metų lankėsi Vilniuje, kuriam ir esu dėkingas už pakvietimą į XXI amžiaus istorinį kultūros įvykį – Louvre Abu Dhabi muziejaus atidarymą.

Muziejų tikrai verta aplankyti. Nustebins fantastiška architektūra ir pastato struktūra, tiesiog išnyranti iš jūros gelmių. Įspūdinga atidarymo paroda, kur pamatysite žmonijos civilizacijos kelio pradžią, prasidedančią 6500 m. prieš Kristų, eksponuojant vieną seniausių žinomų meno kūrinių – Ain Ghazal dvigalves skulptūras iš Jordanijos. Atskiroje patalpoje pamatysite šventuosius pagrindinių religijų tekstus – Koraną (1250 m.), gotikinę Bibliją (1250 m.), Torą (1498 m.) ir budistų Sutras (1191 m.) iš rytų Indijos. Visų šventų knygų atversti puslapių tekstai perteikia vieną žinią – mūsų visų bendrumą. Taip po šiuo muziejaus stogu, šviesos lietuje, susitiko Rytai ir Vakarai. Čia pamatysite žmonijos civilizacijų kelią ir visų mūsų bendrumą. Bendrumą pasaulyje, kuriame dabar taip madinga pabrėžti skirtumus ir net dėl jų kovoti.

Post scriptum

Kodėl Vilnius pralaimėjo Abu Dabiui? Tikrai ne dėl naftos kiekių skirtumo. Paminėsiu keletą priežasčių. Pirma – politinė Lietuvos konkurencija, kurios tikslas ne kažką sukurti, o priešingai. 2007 metais Vilniui pradėjo vadovauti kiti miesto vadovai, kuriems šie planai nerūpėjo ir, pagaliau, trūko supratimo. Po keleto metų tylos Guggenheimo fondas pasitraukė iš Vilniaus projekto, nes gavo kvietimą iš Helsinkio savivaldybės vykdyti bendrą projektą Suomijos sostinėje.

2012 metais bandžiau projektą atgaivinti. Ermitažo muziejus sutiko tęsti projektą ir be Guggenheim muziejaus partnerystės. Iškilmingai pasirašėme sutartį Ermitažo Žiemos sode.
Pakeitėme projekto pavadinimą į kodinį HeMe museum, t. y. Hermitage Mekas museum.
Kartu su Ermitažo pagalba būtume pradėję auginti savą lietuvišką pasaulinį kultūros prekinį ženklą – Mekas museum. Tačiau, deja, Lietuvoje įklimpome į begalinę biurokratiją (viešieji pirkimai, paveldosauga ir t. t.) ir kitų tarnybų pasipriešinimą; nespėjome sulaukti naujojo ES paramos laikotarpio, iš kurio tikėjomės bent dalinio finansavimo; kaip tik tuo metu bylinėjomės su Vyriausybe dėl neteisingo Vilniaus miesto finansavimo ir t. t.

Tačiau yra ir gerų dalykų. Sporto rūmų pertvarkymas į Kongresų ir konferencijų centrą vyksta, nes įtikinome Vyriausybę išpirkti pastatą ir parengėme pritaikymo projektinius siūlymus, kurie tiko. Koncertų salės projektas ant Tauro kalno vis dar gyvas. Savivaldybė bandė pastatą išpirkti 2012–2014 m., bet procesą sustabdė prokurorai. Tačiau dabar, matau, derybos atnaujintos ir gal pavyks. Svarbu, kad palaiko Vyriausybė ir Seimas. Mūsų planai buvo koncertų salę ir Lietuvos šiuolaikinės istorijos (XX–XXI) centrą atidaryti būtent Lietuvos šimtmečiui – 2018 m.

Vienas iš tarptautinio architektūrinio konkurso dalyvių Daniel Libeskind suprojektavo ir šiuo metu pagal jo projektą vyksta modernaus meno muziejaus statyba Vilniuje, vietoje buvusio Lietuvos kino teatro. Muziejus projektą inicijavo Danguolės ir Viktoro Butkų šeima.

Taigi, idėjos gyvos. Ir kelionė dar tęsiasi.