Gal ir taip, bet pažiūrėkite, kokia reakcija į jo žodžius: aršus viešas smerkimas. O kai prieštaringos reputacijos kunigas, padaręs interviu su kitu kunigu apie šį esą skraidinusius ateivius iš kitų planetų, atvirai savo knygoje liaupsinantis sovietinės ir carinės Rusijos valdžią, niekieno nevaržomas daro spaudimą nacionalinio transliuotojo žurnalistams ir trukdo jiems informuoti visuomenę, – tyla. Joje girdėti, kaip tiksi kaimyno laikrodis.
Susipažinkite: tai kunigas Robertas Skrinskas. Būtent jis padarė interviu su ateivių kosminį laivą regėjusiu ir su jo įgula bendravusiu kunigu Bronislovu Paltanavičiumi. Pristatydamas savo keistąjį pašnekovą, R. Skrinskas tvirtina: „Jis pergyveno labai nepaprastą įvykį – ateivių buvo paimtas į kosmosą. Prašom papasakot Lietuvos žiūrovams, kaip tai buvo.“
Atkreipkite dėmesį – B. Skrinskas iškart praneša žiūrovams apie kolegos pasiskraidymą su ateiviais kaip įvykusį faktą, o tada siūlo paklausyti, taip išeina, tikros istorijos.
Tai net ne šiaip bulvarinės, o pigios bulvarinės žinios pavyzdys. Jei klausiantysis – B. Skrinskas besąlygiškai tiki tuo, ką girdi, vadinasi, jam pačiam negerai su galva, o jei abejoja, vadinasi, sąmoningai klaidina žiūrovus, viešai nereikšdamas abejonių ir pristatydamas kliedesius kaip tiesą. Bet juk ir kalbinamasis, ir klausiantysis – kunigai. Abiejų misija – skleisti gerąją, o ne bulvarinę žinią. Ir todėl jie abu akivaizdžiai susimovė.
Kai „valstiečiai“ laimėjo Seimo rinkimus ir pradėjo antialkoholinę kampaniją, LRT.lt žurnalistė Goda Raibytė savo publikacijoje „Rusiška propaganda vadinamai knygai – A. Verygos pratarmė“ atkreipė dėmesį į tai, kad ministras Aurelijus Veryga parašė pratarmę B. Skrinsko knygai „Būkime blaivūs!“ Galite įsivaizduoti, kokio turinio yra ši Žvaigždžių karų korespondento knyga.
Ko verta vien Lietuvos nepriklausomybės koncepcija joje. Pagal ją, už savo nepriklausomybę 1918 ir 1990 metais turime būti dėkingi Rusijos carui Nikolajui II ir SSRS prezidentui Michailui Gorbačiovui, nes tik jų pastangomis išblaivintiems lietuviams pavyko išsikovoti laisvę.
Po G. Raibytės straipsnio A. Veryga net nebandė ginti minėtos knygos fantasmagoriškų teiginių. Ministras iškart viešai prisipažino, kad būtų naudojęs kitokius šaltinius ir paskelbė savo feisbuko paskyroje, jog gailisi parašęs įžangą tokiai knygai, ją rašė neįsigilinęs į knygos turinį. Na, kaip ir aišku: A. Verygos kažkas gražiai paprašė parašyti vieno puslapio pratarmę, šis sutiko, neskaitęs knygos, o kai kilo skandalas, užmetė akį į R. Skrinsko opusą ir išsigando.
Bet tada prasidėjo įdomiausioji dalis. R. Skrinskas parašė ilgą skundą dėl G. Raibytės straipsnio Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybai.
O Lietuvoje vadinamoji žiniasklaidos savireguliacija, įstatymai ir institucijos veikia taip, kad žurnalistui kone automatiškai taikoma kaltumo prezumpcija: ne skundikas turi įrodyti žurnalisto kaltę, o žurnalistui tenka įrodinėti, kad yra nekaltas ir ne kupranugaris.
Čia staiga nustoja galioti žodžio laisvės ir kiti žiniasklaidos nepriklausomybei reikšmingi principai – visa sistema ima veikti prieš žurnalistą skundiko labui, kad ir kokius kliedesius tas skundikas rašytų.
Ir štai ateivių žinovui užkliuvusi žurnalistė, portalo redaktorius ir kiti mokesčių mokėtojų pinigais išlaikomos įstaigos darbuotojai priversti gaišti valandų valandas, nagrinėdami lunatišką skundą, vartydami beprotišką knygą ir papunkčiui atsakinėdami į absurdiškus kaltinimus.
Ar tai normalu?
Akivaizdu, kad nenormalu, bet tai dar ne viskas.
Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyba, gavusi išsamius paaiškinimus, priėmė sprendimą atmesti R. Skrinsko skundą kaip nepagrįstą. Atrodytų, klausimas atsakytas, diagnozė aiški, ligoniui patariama gulėti.
Bet – ne: nepaisant inspektoriaus išvados, dar vienas kunigo skundas dėl to paties straipsnio neseniai perduotas Visuomenės informavimo etikos komisijai. Ir vėl – žurnalistų tampymas ir atitraukimas nuo darbo dėl vieną spirgantį kunigėlį apsėdusios pilnaties. Teks eiti į posėdį ir gyvai bendrauti apie tai, kas visam konsiliumui – bet tik ne pacientui – jau seniai aišku.
Ir tai jau ne pirmas bandymas pastaruosius porą metų apsunkinti LRT.lt žurnalistų bei redaktorių darbą visiškai absurdiškais, neadekvačiais, bet kažkodėl iškart neatmetamais skundais.
Pavyzdžiui, pernai pavasarį, gavusi greičiausiai kažkokio „darbiečio“ ar „darbietės“ skundą, žurnalistų kaltumo prezumpcija nutarė vadovautis Zenono Vaigausko vadovaujama Vyriausioji rinkimų komisija (VRK). Du ar trys šios komisijos nariai ir viena darbuotoja, gavę skundą, kad visiškai objektyvi LRT.lt publikacija galėjusi būti politinė reklama, pradėjo tiesiogine to žodžio prasme persekioti straipsnio autorių ir redakcijos vadovybę.
Iš pradžių buvo sakoma, kad pakaks raštiško atsakymo į skundą. Tačiau po mėnesio ar dviejų prireikė dar vieno paaiškinimo.
O tada – imkite spragėsių ir kokakolos, patogiai įsitaisykite: straipsnio autoriui, vyr. redaktoriui ir skyriaus vadovui teko vykti į VRK ir aiškintis gyvai. Žinote, kodėl? O todėl, kad keliems apie žurnalistiką nieko neišmanantiems VRK nariams ir vienai darbuotojai dingojosi, jog straipsnis apie apklausos rezultatus, kurie liudijo, jog „valstiečių“ reitingai greitai auga, savaime gali būti politinė reklama. Nors tada išeitų, kad kone visi straipsniai apie apklausas, kuriose kas nors pirmauja – o juk visada kažkas pirmauja – yra politinė reklama.
VRK sprendimas: dauguma balsų pripažinta, kad straipsnis nebuvo politinė reklama ir visi priekaištai jam nepagrįsti. Tik VRK narė Elena Masnevaitė, kurią galima būti įtarti išankstine nuostata prieš žurnalistus, svaidydama piktus žvilgsnius, susilaikė, ir dar viena – „Drąsos kelio“ deleguota atstovė, kurios aura buvo panaši į Audronės Pitrėnienės, balsavo „prieš“.
Dar kartą paklauskime: kodėl teko gaišti laiką ir tuščiai leisti mokesčių mokėtojų pinigus?
Ne tik todėl, kad, šaltinių teigimu, „darbiečiai“ apskundė, o dvi ar trys būtybės komisijoje nesugebėjo atskirti pelų nuo grūdų ir iškart atmesti absurdiškus kaltinimus.
Ir ne tik todėl, kad de facto galiojanti kaltumo prezumpcija žurnalistų atžvilgiu leido šitaip elgtis. Manau, nemenkai lėmė ir tas nesveikas malonumas, kurį jaučia besimėgaujantys savo procedūrine galia biurokratai, galėdami apsunkinti darbą, gaišinti laiką ir tampyti nervus žurnalistams ir redaktoriams. Malonumas išsikviesti juos ant kilimo ir liepti įrodinėti, kad jie – ne kupranugariai.
Ir nors abiem kalbamais atvejais – ir R. Skrinsko, ir VRK – gaila mokesčių mokėtojų, vis dėlto ne mažiau gaila niekinamos ir prievartaujamos žurnalistikos. Nes kai su jokiomis priemonėmis nesiskaitančių politikų, su dievais besikalbančių kunigų-kosmonautų ir kitų aferistų rašteliai tampa pagrindu įvairioms komisijoms daryti spaudimą žiniasklaidai, tenka konstatuoti, kad Lietuvoje persekiojamas laisvas žodis.
Noriu dar kartą pabrėžti: ir tai, kaip pernai veikė VRK, ir tai, kaip šįmet leidžiama siautėti R. Skrinskui, vertinu kaip netoleruotiną spaudimą žurnalistams.
Nes priverstiems nuolat rašinėti raštus, aiškintis dėl publikacijų, aiškinti ankstesnius paaiškinimus ir eiti ant kilimo pas tokius personažus, kaip Z. Vaigauskas ir E. Masnevaitė, žurnalistams ir redaktoriams siunčiama aiški žinią: geriau išvis nerašykite probleminių tekstų ir nekapstykite ten, kur glūdi, anot Raimondo Kuodžio, dvi didžiosios Lietuvos problemos – korupcija ir kvailumas.
Nes štai atkapstė žurnalistė ryškų kvailumo pavyzdį, privertusį net viešai atgailauti ministrą, o dabar ir jai, ir redaktoriui tenka aiškintis ir kone teisintis, tarsi tai jie būtų neadekvatūs, o ne ateivių ir Gorbačiovo įkvėptas skundikas.
Šią nenormalią situaciją būtina skubiai keisti. Nes kaip reikėtų dirbti, ypač turint omenyje nacionaliniam transliuotojui aukštai keliamą atskaitomybės kartelę, jei, tarkime, tokių kosmonautų, kaip R. Skrinskas arba „politinę reklamą“ piktybiškai išsigalvojęs politikas, būtų ne po vieną vienu metu, o keturis ar šešis vienai mažai redakcijai, tokiai, kaip LRT.lt?
Akivaizdu, kad veiksmingas problemos sprendimas – tikrai ne vadinamasis „VRK depolitizavimas“, kuris šiuo atžvilgiu nieko nekeistų, nes galimų kaltinimų politine reklama nagrinėjimas VRK vis tiek leistų šiai institucijai užsiimti cenzūra, kaip kad įvyko minėtu atveju.
Ir dabartinės žiniasklaidos savireguliacijos griežtinimas problemos nespręstų, nes kuo daugiau bus formalizuotų „skaidrumo“ reikalavimų, tuo lengviau bus Mėnulio fazių poetams ir sankiulotams daryti spaudimą, rašinėjant visokius vėjus, ir sunkinti žurnalistų darbą.
Manau, būtina pradėti kelti atsakomybės kartelę ne tik redakcijoms, bet ir skundikams, ir tiems, kurie tuos skundus nagrinėja. Reikia prisiminti sveiko proto sąvoką ir jos pagrindu tiek žiniasklaidos etiką nagrinėjančioms institucijoms, tiek VRK įsivesti veikiančius saugiklius, kurie neleistų absurdiškiems skundams virsti aiškinimųsi objektu ir žiniasklaidos terorizavimo įrankiu.
Draudžiama perpublikuoti šį LRT.lt vyriausiojo redaktoriaus Vladimiro Laučiaus komentarą kitose žiniasklaidos priemonėse be raštiško autoriaus sutikimo.