A. Užkalnis. Nepatinka Lukiškių aikštė ir Gedimino kalnas? Žinau, ką daryti

Kad Gedimino pilies bokštui liko nedaug, jau mato visi. Nuošliaužos jei ne kasdien, tai kas savaitę.

Kas savaitę nauji raminimai iš tų, kas turėtų būti atsakingi. Ir absoliuti, nepaaiškinama ramybė iš ten, kur turėtų būti rūpestis ir veiksmas: jie kalba apie tai, kad vasarą (!) paruoš planą, ką daryti. Vasarą! Kitais metais! Rimtai? Ar jų protas girdi, ką jų burnos kalba?

Visiems situacija atrodo katastrofiška, išskyrus tuos, kas ką nors turėtų darytų, kad ją pataisytų.
Aš dar kartą pakartosiu tiems, kas nesupranta. Gedimino kalnas, ant kurio stovi Gedimino pilies bokštas su mūsų plevesuojančiu valstybingumo simboliu, griūva kas savaitę, o tie, kas už tai atsako, žada atsakymą per pusę metų.

Ne pusę metų, kad tai išspręstų - ne, po pusės metų jie gal tik pasakys, ką ruošiasi daryti. Ir labai galimas dalykas, kad po pusės metų jie pasakys, kad reikia komisijos iš Kultūros ministerijos, Nacionalinio muziejaus, Susisiekimo ministerijos ir dar iš kur nors, ir ta komisija galvos, ką daryti toliau.

Jie sugeba tik kurti komisijas. Kad uždraustų kokios sovietinės baidyklės nugriovimą - nes paveldosaugos raganos ir raganiai pasako, kad ta baidyklė yra paveldas, ir nieko daryti negalima - jiems komisijos nereikia. Jiems nereikia laukti iki kitos vasaros. Jie gali uždrausti per minutę, ir tam visada atsiranda kažkas su tinkamais įgaliojimais. Sustabdyti jie gali nesunkiai, nes širdyje jie - stabdžiai. Būti stabdžiu yra jų gyvenimo ir veiklos esmė.

Draudimai tiems žmonėms gaunasi geriausiai. Jie yra draudimų meistrai. Jei būtų draudimų olimpinės žaidynės, mūsiškiai visada turėtų aukso medalius.

Tik dabar jie kalnui negali uždrausti byrėti ir griūti. Bet, jeigu pastebėjote, jie vis tiek rado ką uždrausti - lankytojams uždraudė lipti ant byrančių takų.

Čia panašiai kaip situacijoje, kai kilo gaisras, o atsakingi asmenys, užuot jį gesinę, pastatė lentelę: "Eiti draudžiama, vyksta gaisras." Na, ne kažką, bet ką mes daugiau galėjome padaryti? Turime sukviesti kompetentingą komisiją.

Reikia tyrimų, sako jie. Jiems visą laiką reikia tyrimų. Jie atvirai sako, kad, kuo daugiau viskas byra, tuo brangiau kainuos įvertinimas ir pasiūlymai (jau nekalbant apie pačius darbus). Todėl skubėti nereikia - jei tą kalną dabar sutvarkytume, kur paskui pinigus dėsime?

Tai kiek laiko tyrimai užims, ką? Kaip suprantu, kiek reikės, tiek ir užims, ir kiek pinigų tyrimams galės išsipurtyti, tiek ir įsisavins. Duosit tris milijonus - ištirsim už tris milijonus, duosit šešis - irgi rasim kur panaudoti. Juo labiau, kad kainų ir terminų nėra su kuo palyginti, nes panašių situacijų Lietuvoje nėra ir nebuvo.

Aš manau, kad jei šiems žmonėms patikėtum priešgaisrinę tarnybą, jie atvažiuotų ne raudonais automobiliais mėlynais žiburėliais su vandens žarnomis, o juodomis tarnybinėmis mašinomis arba patogiais autobusais, ir pradėtų vykdyti vykstančio gaisro tyrimus. Fotografuotų, užsirašinėtų.

Komisijos vaikščiotų aplink degantį namą, ir jei kas siūlytų greičiau gesinti, tetos muziejininkės paaiškintų, kad taip negalima, nevalia tiesiog imti ir tvarkyti - reikia pirma labai daug tyrimų, daug komisijų, ir čia užims nemažai metų. Kad visiems būtų ką veikti. Nes tuščius Valdovų rūmus ryte atrakinti ir vakare užrakinti - dar ne darbas, o ta pilis yra visas projektas, galima smagintis be galo ir siurbti lėšas.

Net meras, kuriam šiaip gyvenime viskas smagu, ir tas sako, kad pasigenda greitesnio darbo prie Gedimino kalno.

Mero, žinoma, niekas neklauso: įprastas vaizdas. Jo net administracija neklauso. Jei dar toliau taip tęsis, turbūt savivaldybė nusiųs raštišką įspėjimą Gedimino kalno tvarkytojams, kuriame parašys, kad jei nebus rezultatų, tai kitą kartą pareikšime susirūpinimą.

Pastaruoju metu išgirdome visko: kad čia slenka technogeninis gruntas (todėl kaip ir viskas tvarkoje, juo labiau, kad niekas nežino, ką tai reiškia), kad čia tik viršutinis sluoksnis, kažkaip susijęs su sovietmečiu, lyg ir tais laikais blogai užpiltas, todėl mes čia ne prie ko (dėl tos pačios priežasties vis dar niekas nieko nepadaro su Vilniaus taboru, nes čia juk tik vienas sostinės rajonas ir jis nėra niekieno kaltė), ir kad medžių nukirtimas su nuošliaužom, pasirodo, irgi nesusijęs.

Dėl to medžių nukirtimo: jei su tais medžiais viskas tvarkoje, ir jei kalnas byrėjo ir medžiams augant (keista, kad niekas to nematė ir nepaminėjo tais laikais - man labiau panašu į vaiką, kuris tik ką namuose kažką sugadino ar sudaužė ir dabar tėvams sako kad "čia taip ir anksčiau buvo"), tai kodėl dabar niekaip neatsiranda, kas pakeltų ranką ir pasakytų, kad čia buvo jų sumanymas ir kad jie šį dalyką patvirtino. Nes kažkas už tai turėjo būti atsakingas? Ar ne?

Tai, kas vyksta su Gedimino kalnu, vyksta todėl, kad nėra šeimininko. Kažko, kas trinkteltų kumščiu per stalą. Nes ten nebereikia daugiau komisijų, ten reikia darbininkų su statybine įranga ir inžinierių, kurie statybininkams pasakytų, ką reikia daryti. Bet Lietuvoje visi įsitikinę, kad nereikia dirbti, reikia kuo daugiau pasitarti.

Kas gaunasi iš pasitarimų, mes jau matome atidarytoje (beveik) Lukiškių aikštėje, kuri yra kaip išoperuotas lopas miesto veide.

Gatava aikštė atrodo, kaip statybų aikštelė su laikinais suoliukais ir dar nenuimtomis statybinėmis tvoromis.

"Palaukite, bus geriau, dabar labai blogas laikas", sako mums - ateis vasara ir bus žolės ir bus fontanas, o taip pat pastatysim kokį nors memorialą.

Dar tiksliai nežinom, kokį. Šeimininko nėra, sprendimo priėmėjo nėra, todėl žmonėms leido balsuoti už memorialo projektus, kad pasirinktų balsų dauguma vieną, kuris ir stovės toje tuščioje aikštėje, kuri ir tebebus tuščia aikštė su memorialu, priešais buvusius KGB rūmus.

Aš siūlau pastatyti Lukiškių aikštės viduryje nedidelį Gedimino kalno modelį su pilimi viršuje, ir tada bent jau visi žinotume, kaip tas kalnas su pilimi atrodė, kol nenugriuvo. O tikrojo kalno vietoje, kai nugrius, galėsime padaryti dar vieną aikštę prie Vilnelės.