Vyriausybė metodiką, pagal kurią savivaldybės privalo nustatyti dvinarę rinkliavą, susidedančią iš pastoviosios ir kintamosios dalių, parengė dar 2013 metais, tačiau ji daug kartų taisyta ir vis dar taisoma.
Įgyvendinus metodiką savivaldybių gyventojams, mokestis už atliekų surinkimą ir tvarkymą stipriai pabrango. Mokesčio pabrangimas gali būti siejamas ne tik su naująja metodika, sudėtingu jos administravimu, bet ir su naujos infrastruktūros diegimu – už europines lėšas buvo pastatyta 10 regioninių mechaninių biologinių įrenginių, kuriais siekiama sumažinti atliekų patekimą į sąvartyną.
Metodika parengta norint, kad gyventojai daugiau rūšiuotų atliekas jų susidarymo vietoje, jas kompostuotų. Siekiama, kad būtų mokama už realiai sukauptų atliekų kiekį ir jų tinkamą sutvarkymą.
Visi nekilnojamojo turto savininkai turės mokėti „pastoviąją“ įmokos dalį, kuri skirta nuo kiekio nepriklausančioms komunalinių atliekų tvarkymo sąnaudoms padengti.
Įmokos „kintamoji“ dalis bus mokama pagal atliktą paslaugą, tai yra ji priklausys nuo išvežamų atliekų kiekio, konteinerio tūrio, atliekų išvežimo paslaugos suteikimo dažnumo ar kt. Kintamoji įmokos dalis galės būti nemokama, jei gyventojas deklaruos, kad tam tikrą laiką nesinaudoja nekilnojamuoju turtu.
Vis dėlto pastebima, kad savivaldybės nustato didesnę „pastoviąją“ nei „kintamąją“, o tai reiškia, kad gyventojo galimybė sutaupyti pinigų rūšiuojant atliekas mažėja, todėl iš esmės metodika praranda savo pirminį tikslą.
Siekiant, kad gyventojas pajustų ryškų skirtumą rūšiuojant atliekas jų susidarymo vietoje, turėtų būti nustatoma kuo didesnė „kintamoji“ dalis, tai yra didesnis apmokestinimas nuo atliekų svorio. Tačiau ir čia esama pavojaus.
Įdomu yra tai, kaip savivaldybės ar jų paskirti administratoriai sugebės priskirti „kintamąją“ dalį prie gyventojo, kuris gyvena daugiabučio tipo name. Kaip suskaičiuoti, koks gyventojas kiek išmetė atliekų?
Jei bendras atliekų kiekis iš daugiabučio konteinerio bus padalintas tiesiog iš gyvenamojo ploto ar gyventojų skaičiaus, tai neatspindės realios situacijos ir prieštaraus pagrindiniam atliekų tvarkymo principui „teršėjas moka“, kuris gali tapti „kaimynas moka“.
Deja, Lietuva nėra dar tokia turtinga šalis (nors tikiu, tai yra ateitis), kad galėtų įrengti automatinius konteinerius kaip Švedija: ten kiekvienas buto gyventojas turi specialų raktą, o atliekos iškart pasveriamos ir priskiriamos prie buto numerio.
Gera žinia ta, kad dvinarės rinkliavos metodikos taikymas savivaldybėse padės „ištraukti iš šėšėlio“ tuos gyventojus, kurie piktnaudžiavo padėtimi ir nesudarydavo su atliekų vežėjais sutarčių ir nemokėdavo už paslaugas, nes dabar gyventojai bus apmokestinami pagal nekilnojamojo turto vienetus remiantis Registro centro duomenimis.
Antra, nekilnojamasis turtas diferencijuojamas į 15 ir daugiau tipų, todėl gyventojai, kurie turi kelis nekilnojamojo turto vienetus, turės mokėti už visą nekilnojamąjį turtą „pastoviąją dalį“, todėl šios metodikos taikymas tampa savotišku „turto mokesčiu“.
Šiuo metu parengtas metodikos pakeitimo projektas, kuris įsigalios nuo 2018 m. sausio 1 d. ir kuriame įtvirtinta išlyga, kad pastoviosios įmokos dalies nemokės tie nekilnojamojo turto savininkai, kurie deklaruos, kad jiems priklausantis nekilnojamas turtas netinkamas arba negalimas naudoti.
Įdomu ir tai, kad naujajame projekte įtvirtinta, kad įmokas administruojantys juridiniai asmenys (tai yra Regioniniai atliekų tvarkymo centrai arba pačios savivaldybės) galės kaupti papildomas lėšas (iki 5 proc. visų sąnaudų) nenumatytai plėtrai.
Reikia nepamiršti, kad daugelis Regioninių atliekų tvarkymo centrų, kuriems savivaldybės pavedė administruoti komunalinių atliekų tvarkymą, yra uždarosios akcinės bendrovės, tai yra pelno siekiantys subjektai, jų administravimo išlaidos yra didelės (ne kartą spaudoje pasirodė informacija apie itin didelius šių centrų vadovų atlyginimus).
Buvusios kadencijos Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas buvo įregistravęs įstatymo pataisas pertvarkyti Regioninius atliekų tvarkymo centrus iš uždarųjų akcinių bendrovių į viešuosius subjektus, kurie tik padengtų veiklos sąnaudas, tačiau dėl teisinių priežasčių to padaryti nepavyko.
Lietuvoje, pagal Savivaldos įstatymo nuostatas, komunalinių atliekų tvarkymą organizuoja savivaldybės. Tačiau esant tokiai diversiškai sistemai, kai miestuose ir rajonuose gyvenantys piliečiai moka visiškai skirtingo dydžio įmokas už tas pačias paslaugas, kelią nuostabą.
Šią situaciją galėtų padėti sureguliuoti vieninga institucija, kuri galėtų patvirtinti ir audituoti Savivaldybių nustatytas įmokas, taip, kaip vyksta kituose sektoriuose, pavyzdžiui, vandens ir elektros. Ta institucija galėtų būti Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Apie šios institucijos vaidmenį atliekų tvarkymo sistemoje jau buvo pradėta kalbėti dar 2015 metais, todėl norėtųsi tikėti, kad esančiai valdžioje politinei jėgai nepritrūks ryžto ir resursų padaryti mokesčius už atliekų tvarkymą skaidresnius, aiškesnius ir, svarbiausia, teisingus.