Perskaičiau Tavo komentarą naujienų portale DELFI ir leisk man pasakyti atvirai, jog šįkart aš su Tavimi nesutinku.
Keistai man nuskambėjo jau pirmasis Tavo teiginys, jog Vanagaitė nekurstė neapykantos ir nieko neragino žudyti, todėl reikia dabar ramiai aiškintis, kokiais faktais ji rėmėsi.
Reikalas tame, kad tie faktai, kuriais rėmėsi rašytoja, istorikams yra gerai žinomi. Jų atlikta sovietinio saugumo medžiagos analizė parodė, šio šaltinio tendencingumą ir pateiktos informacijos neatitikimus tiesai.
Jeigu R. Vanagaitė turi kitų faktinių įrodymų, juos galėjo pateikti, nes priešingai nei teigi Tu, jai tai daryti niekas nedraudžia. Rašytojos pasisakymai mielai publikuojami, ji kviečiama į diskusijų laidas. Iš dalies galiu su Tavimi sutikti, jog diskusijoje šia tema yra per daug isteriškų balsų ir gal ir R. Vanagaitės demonizavimo.
Bet Tu tikriausiai sutiksi su manimi, jog diskutuojama ne apie istoriją, o apie lietuvių bendruomenei svarbų tautinį mitą.
Deja, tokiose diskusijose neapsieinama be emocijų, nes, kaip gerai žinai, mito gyvybiškumas paremtas ne istorijos patikrintais faktais, o tikėjimu.
Man labai nepatiko ir tavo komentaro pamokomas tonas. Manai lietuviai per daug isteriški ir jiems reiktų čia imti pavyzdį iš Tavo tautiečių vokiečių?
Tačiau panašiose situacijose ir Vokietijos visuomenė elgėsi, kaip šiandien lietuviai. Leisk priminti tau keletą atvejų, kurie vyko Tavo Tėvynėje.
Nenoriu leistis į labai tolimus laikus ir priminsiu tik keletą ne taip senai Vokietijoje vykusių diskusijų. Atsimeni, 1995 metais Hamburge įsikūręs Reemtsma finansuojamas institutas parengė kilnojamą parodą, kurios tikslas buvo parodyti vermachto nusikaltimus Balkanų karo metu, kovojant su Baltarusijos partizanais ir Rusijoje.
Tuo pačiu šia paroda buvo siekiama sugriauti vermachto karių kaip džentelmenų mitą, gyvuojantį lig šių dienų Vokietijoje, o kartu parodyti, jog nekaltų žmonių žudynėse dalyvavo ne tik SS ar gestapas, tačiau ir eiliniai vermachto kariai. Be jokios abejonės šia paroda buvo siekiama išplėsti vokiečių kaip karo nusikaltėlių ratą, parodant, jog dauguma ir eilinių vokiečių žinojo apie karo nusikaltimus ar net juose dalyvavo.
Visuomenės dėmesio prasme ši paroda buvo jokios abejonės sėkminga. Vien per pirmąjį jos eksponavimo laikotarpį iki 1999 metų ji buvo pristatyta 28 Vokietijos ir 6 Austrijos miestuose, o ją aplankė beveik 90 000 lankytojų.
Kur kas sudėtingiau vertinti ar jai pavyko pasiekti tikslą, išplečiant suvokimą, jog vokiečių kaip karo nusikaltėlių ratas buvo gerokai platesnis nei lig šiol manyta. Visų pirma, paroda labai stipriai suskaidė vokiečių visuomenę.
Iki tol Vokietijos dešinieji ir kairieji buvo pasiekę konsensusą Holokausto vertinimų atžvilgiu, tačiau šios parodos atžvilgiu vėl išryškėjo senosios stovyklos. Jos aiškiai matėsi diskutuojant apie šią parodą Vokietijos parlamente. Parodos iniciatoriai tradiciškai sulaukė paramos iš Žaliųjų partijos, tačiau dešiniųjų partijų atstovai laikėsi pakankamai kritiškos nuomonės. Pažymėtina, kad visuomenės susiskaidymas buvo matomas ir už parlamento ribų. Parodas įvairiuose Vokietijos miestuose lydėjo tiek jos šalininkų ir priešininkų demonstracijos. Jose tikrai netrūko emocijų, o policijai darbo tikrai nestigo.
Panašiai emocingai vyko diskusijos dėl viešos atgailos už nacių nusikaltimus Vokietijoje reikalingumo, žinomos Martin Walser ir Ignatz Bubis debatų vardu.
Vertėtų prisiminti ir kokias reakcijas sukėlė žydų kilmės amerikiečių istoriko Daniel Goldhagen teiginys, apie Holokausto ištakas vokiečių kultūroje. Tačiau prisipažinsiu, jog mane labiausiai šokiravo paskutiniosios diskusijos baigtis Vokietijoje.
XXI amžiaus pradžioje kai ir multikultūriškumas tapo svarbia vokiečių kultūros dalimi, kritiškai šia tema pasisakęs Vokietijos Socialdemokratų partijos narys Thilo Sarrazin buvo privestas atsistatydinti iš Berlyno Senato senatoriaus atsakingo už finansus bei valstybinio Vokietijos banko valdybos nario pareigų.
Christoph, Tu tikrai prisimeni šias diskusijas, tačiau kažkodėl jų metu negirdėjau Tavo panašių pasiūlymų, kokius tu dabar pateikei lietuviams.
Pabaigai norėčiau Tau priminti žinomo vokiečių istoriko Jörn Rüssen žodžius. Jis kalbėdamas apie karą Kosove, priminė ir istorikų moralinę atsakomybę. Buvusioje Jugoslavijoje būtent istorikai suvaidino svarbų vaidmenį, atgaivinant senuosius mitus, kurių aktualizacija privedė prie kraujo praliejimo.
Tokios atsakomybės mes privalome reikalauti iš visų rašančių svarbiais visuomenei praeities klausimais. R. Vanagaitė į šį svarbų perspėjimą neatsižvelgė.
Vienu klausimu Tau visiškai pritariu. R. Vanagaitės knygų išimti iš knygynų nevertėjo išimti. XXI amžiuje taip su knygomis nesielgiama.
Su nuoširdžiais linkėjimais
Tavo
Alvydas Nikžentaitis