E. Zuroffas man padavė tris popieriaus lapus. Tai buvo straipsnis iš interneto svetainės „Defending History“. Anglų kalba. Jo autorius – Evaldas Balčiūnas. Ir štai keli sakiniai iš E. Balčiūno straipsnio.
„Bet kuriuo atveju, yra dar vienas šaltinis, kuris įrodo A. Ramanauską-Vanagą esant vienu iš sukilimo vadų, ir tas šaltinis yra jo atsiminimai, A. Ramanauskas-Vanagas. Daugel krito sūnų [Ramanauskas-Vanagas: Many Sons Fell], Vilnius 1991.“
A. Ramanauskas rašė, kad jis vadovavo būriui aplink Druskininkus ir pačiame mieste.
E. Balčiūnas daro prielaidą, kad tai buvo panašu į tiesą. „Tačiau jo (A. Ramanausko – I.M.) pareiškimai, kad jis neturėjo ginklo, yra abejotini, kažkas, kas rodo pastangas išvengti atsakomybės. Pasakojimas apie neginkluotus sukilėlius yra kažkas neįtikėtino. Tuo metu Genocido tyrimų centras tai priima kaip tiesą. Žinoma, jei jis buvo beginklis, jis negalėjo dalyvauti žydų žudynėse. Daug laiko praėjo ir turbūt buvo tikimasi, kad neliks jokių įrodymų, kad A. Ramanauskas tuo metu turėjo ginklą.“
Kas yra tas E. Balčiūnas, kurio straipsnius politikams kaip savo įrodymus pateikia E. Zuroffas? Nedaug informacijos yra apie šį žmogų: Šiaulių miesto visuomeninis veikėjas, kurį laiką nuo Socialdemokratų partijos pabuvęs ir tarybos nariu. Jei čia apie vieną ir tą patį kalbame, jo straipsnių publikuota portale anarchija.lt, pavyzdžiui, apie pasiplaukiojimus Ventos upe. Su visuomene jis dalijosi ir savo elgetavimo patirtimi, negailėdamas patarimų, ką daryti, kad benamiai nesituštintų kur papuola arba nesipraustų fontanuose.
Gal šis žmogus ir padorus, bet šis žmogus mažai ką bendra turi su moksliniais tyrimais ir jų patikimumu. KGB tardytojo Nachamano Dušanskio, kurį E. Zuroffas pažinojo, su juo daug kalbėjosi, atsiminimais ar dienoraščiu, kurį mini Arvydas Anušauskas, E. Zuroffas viešai nesidalija.
Tačiau po to, kai kelias valandas praleido mojuodamas E. Balčiūno straipsneliu Seimo naujokams, E. Zuroffas paskelbia savo socialinių tinklų paskyrose, kad A. Ramanauskas-Vanagas negali būti paskelbtas Lietuvos didvyriu.
Fake news.
Lietuvoje mes tai galime pasakyti. Tai ir pasakome. Tik niekas mūsų negirdi, nes vis dar šio įsiplieskusio skaudaus skandalo herojė yra Rūta Vanagaitė ir jos knygos. Esą čia tik R. Vanagaitės knygos reklama, tik dėl to ji kalbėjo apie A. Ramanausko-Vanago sąsajas su KGB. O štai E. Zuroffas paliekamas nuošaly. Ir tai klaidina, nes neparodo viso konteksto.
Būkime sąžiningi bent sau: jei R. Vanagaitė savo knygą apie asmeninio gyvenimo patirtis būtų pristačiusi viena, be naujojo širdies draugo ir be E. Zuroffo demaršo Seime su tuo beverčiu straipsneliu, aš beveik tikra, kad mesti įtarimai A. Ramanauskui-Vanagui nebūtų taip sureikšminti.
Bet kai sukrito į vieną puodą KGB kankinimai, Holokausto beprotystės, E. Zuroffo radikalus požiūris Lietuvos atžvilgiu ir partizanų vado legenda ir atminimas, kokteilis sprogo.
Sprogo, ir daug kas atsivėrė.
Žmonės, kurie šiandien smerkia R. Vanagaitę už tokį cinišką bandymą pijarintis pliurpalais apie kankinimus, kuriuos patyrė A. Ramanauskas-Vanagas, pripažįsta, kad jos knyga „Mūsiškiai“ pralaužė ledus ir galbūt netgi tapo akseleratoriumi įvykti Molėtų maršui, kai susikibę rankomis žmonės nuėjo visą sušaudyti vedamų žydų kančios kelią. Tame segmente, kurio nepasiekia istorikų veikalai, kurių yra prirašyta daug, bet kurie yra per sudėtingi ir neįdomūs masinei auditorijai, R. Vanagaitės knyga sukėlė šoką ir, ne vienam, atgailą. Jei ne už lietuvių dalyvavimą Holokauste, tai bent už nežinojimą ir atmetimą.
Bet Holokausto klausimai nėra atsakyti, šviesiausi Lietuvos protai tai mato ir pripažįsta, o tie, kurie nori Lietuvai pikto, šitai žino. Žino, kad šita R. Vanagaitės – E. Zuroffo akcija sukels naują antisemitizmo bangą, kuriam Vakarai labai jautrūs ir tą jautrumą puikiai išnaudoja Kremliaus šakalai.
Kitas svarbus dalykas, kurį parodė sprogimas, yra tai, kad R. Vanagaitė yra naujos E. Zuroffo rankos čia, Lietuvoje. Lietuvoje R. Vanagaitė prisistato kaip knygos „Mūsiškiai“ autorė. Užsienio žiniasklaidoje, užsienio auditorijoms, pasirodžius „Mūsiškiams“, E. Zuroffas prisistato šios knygos bendraautoriumi. Ši knyga E. Zuroffui yra svarbi ne tik todėl, kad jis – jos bendraautorius. Jis labai aiškiai įvardija, koks reikšmingas jam yra R. Vanagaitės vaidmuo jo veikloje.
„Mano balsas (apie Lietuvą) pasaulio žiniasklaidoje buvo girdimas, bet manęs niekas nenorėjo girdėti Lietuvoje, kurioje buvau piešiamas kaip priešas. Bet reikėjo tokio žmogaus kaip Rūta, kad tą balsą vėl atgaučiau“, – kalba E. Zuroffas. Mat, kaip teigiama straipsnyje „The Times of Israel“ 2016 m. vasario mėnesį, Lietuvoje, iki pasirodant R. Vanagaitės knygai, niekada niekas apie Holokaustą nekalbėjo ir E. Zuroffas Lietuvos priešu tapo dėl kritikos Lietuvos valdžiai – čia kol kas nėra nė vieno, nuteisto už žydų žudymą.
Minėtame straipsnyje yra ir dar viena žinia, kuri tikrai svarbi bendram supratimui, kas vyksta.
Pati R. Vanagaitė apie jos „Mūsiškių“ sukeltą ažiotažą sako, kad Lietuvoje Holokaustas yra tokia tabu tema, kad jei ja domiesi, greičiausiai esi arba žydas, arba rusų specialiųjų tarnybų agentas. O taip pat straipsnyje kalbintas Dovydas Katzas pabrėžia, kad Lietuva yra vienintelė valstybė Europoje, kurioje aukščiausiu lygiu sovietų nusikaltimai yra prilyginami tautos genocidui, sovietų genocido aukų paminėjimas čia yra daug didesnis įvykis nei Holokausto aukų atminimas, o iki 2011 m. Genocido aukų muziejuje nebuvo užsimenama apie Lietuvoje įvykdytą žydų genocidą.
Tai štai koks platus yra kontekstas. Ir kad šiame kontekste mes nepasimestume, kad žinotume, kas vyksta, bene svarbiausia yra suprasti, ar E. Zuroffas veikia čia, Lietuvoje, R. Vanagaitės rankomis, kaip žmogus, kuriam reikia susirasti naują objektą veiklai, nes jam rūpi Holokausto reikalai ir atsakingųjų už žudynes įvardijimas, ar vis dėlto kaip schemos, kuri yra nukreipta prieš Lietuvą, dalis? Nes jo vadovaujamas Wiesentalio centro Jeruzalės biuras yra nevyriausybinė organizacija, tai nėra valdžios organas. E. Zuroffui svarbu savo veiklai rasti nišų.
Tiesą pasakius, čia turbūt yra vienas svarbiausių klausimų. Ir čia jau nebeužtenka emocinių pasisakymų, smerkimų, nuomonių už ir prieš leidyklos poziciją nutraukti ryšius su R. Vanagaite ir utilizuoti jos knygas.
Bet būtent tai mes gauname. Dar vieną dozę emocingos retorikos.
Lietuvos kariuomenės strateginės komunikacijos analitikė interviu piktinasi, kad R. Vanagaitė stovi informacinio karo priešakyje, nes jei jau turi kažkokios itin skandalingos informacijos apie A. Ramanauską-Vanagą, eini ne į Seimą, o prokuratūrą. Aš taip ir įsivaizduoju Andrių Tapiną, Delfi.lt žurnalistus Tomą Janonį ar Mindaugą Jackevičių, ar tuos žurnalistus, kurie aprašė Seimo nario Artūro Skardžiaus verslo ryšius su baltarusiais, pirmiausiai žygiuojančius į prokuratūrą. Tačiau taip kalbėti galima tik visai neišmanant, kaip gimsta naujienos, net ir skandalingos, nori to analitikai ar nenori, ir kad kai žmogus suranda medžiagos, jis rašo straipsnį arba knygą, ir jau tada nuo jo argumentų stiprumo priklauso, atsilaikys jo tiesa ar žlugs.
Kai šito nesupranta strateginės komunikacijos analitikė, visa kita taip pat sumenksta. Informacija ar žinia apie E. Zuroffo ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Taip, apie tokius esą turima žinių, bet strateginės komunikacijos analitikė vėlgi pabėrė emocinių svarstymų.
„Organizacija „Pasaulis be nacizmo“ labai stipriai palaikoma Rusijos. Aišku, čia ne mūsų kompetencija nagrinėti tas sąsajas – susiję su kažkokiomis Rusijos slaptosiomis tarnybomis ar nesusiję, bet klausimų kyla įvairių, ir kiekvienas mes savo išvadas pasidarome, o kai žinai Rusijos KGB ir vėlesnių metų slaptųjų tarnybų veiklos metodus, man, pavyzdžiui, asmeniškai klausimų nekyla“.
O man asmeniškai kyla, kodėl tokia svarbi tema, kaip Rusijos propaganda ir veikimas prieš Lietuvą yra suvedama į asmeninius strateginės komunikacijos analitikės potyrius. Mat lygiai taip asmeniškai E. Zuroffas taip pat labai lengvai gali šių įtarimų nusikratyti. 2010 metais jis prisidėjo steigiant Kremliaus režimo inicijuotą organizaciją „Pasaulis be nacizmo“, skirtą ne tik kovoti su „fašistinių judėjimų“ atgyvenomis pasaulyje, ypač kaimyninėse Rusijai šalyse, bet ir ginti rusakalbių teises Baltijos valstybėse. Tačiau interviu 2015 m. jis prisipažįsta, kad iš šios organizacijos pasitraukė, nes suprato, kad organizacija yra skirta Rusijos politiniams tikslams ir įvardija, jog Vladimirui Putinui reikėjo, jog ji būtų suvokiama kaip žydiška nevyriausybinė organizacija.
Ar E. Zuroffas nutraukė realius ryšius su „Pasaulis be nacizmo“? Ar jis vis dar veikia kaip šios organizacijos žmogus ir dalyvauja jos kurpiamose atakose prieš Baltijos šalis ir Ukrainą? Ar „Pasaulis be nacizmo“ yra vienintelis E. Zuroffo ryšys su Rusijos specialiosiomis tarnybomis?
Jei emocingi analitikės pareiškimai yra tai, ką mes turime ir žinome šiandien apie E. Zuroffą, o ji juk kalba ne todėl, kad labai užsinorėjo pasirodyti žiniasklaidoje, tai mūsų protus dar ilgai jauks bet kas. Net jei tai iš tikrųjų būtų tik naujos knygos pijaras.
Emocijų buvo tiek daug, kad jose baigiame paskęsti. Dabar tiesiog reikėtų pradėti dirbti ir nebepolitikuoti. Taip pat ir konservatoriams.