Šie padugnės šaudė žmones, o R. Vanagaitė į partizanų vado atminimą šaudo perkeltine prasme. Žydšaudžiai plėšė auksinius aukų dantis, ji pelnosi iš išniekintos istorinės atminties.

Žydšaudžiai, neatlaikę slogios nusikaltimų naštos ir savo pačių sąžinės teismo, dažnai prasigerdavo arba baigdavo gyvenimą savižudybe. „Mūsiškei“ tokia lemtis negresia. Priešingai, ji su sadomazochistiniu pasitenkinimu niekina kankinio atminimą ir derindama malonumą su nauda, varo nemokamą ir skandalingą savo knygų reklamą.

R. Vanagaitė yra pasmerkta likti nebaudžiama. Lemiamą vaidmenį šiuo atveju atlieka ne viešoji opinija, o tai, ar „mūsiškės“ veiksmai atitinka nusikalstamos veikos požymius. Nepaisant to, jog RV labai specifiškai interpretavo bylos medžiagą, įrodyti, kad ją piktybiškai iškraipė, misija praktiškai neįmanoma.

Neturėdama jokių stabdžių ir moralinio stuburo, RV piktam naudoja demokratijos privalumus ir laisves, kurios yra įtvirtintos jos niekinamoje šalyje. Svaigdama nuo nebaudžiamumo ir laidydama nuodingas sarkazmo strėles, ji Lietuvos reputacijai kenkia autoritarinėje ir nedraugiškoje Rusijoje. Čia nieko asmeniška, grynas Judo interesas. Sidabriniai nekvepia.

Karolis Jovaišas

Išskyrus tauriai paraudonavusius individus, besimėgaujančius purvu, kuriuo R. Vanagaitė gausiai drabsto partizanų didvyrio menamą kapą, visuomenės reakcija yra griežtai neigiama. Nors Linčo teismu pasipiktinę žmonės ir negrasina, bet cituoja BK straipsnį, pagal kurį, jų nuomone, R. Vanagaitę reikėtų patraukti baudžiamojon atsakomybės už šmeižtą.

Čia būtina griežtai skirti moralę ir teisę, šventą ir teisėtą pasipiktinimą nuo teisinių sankcijų. Ar išties yra aktualus klausimas dėl R. Vanagaitės atsakomybės? Ar jos pareiškimai apie Adolfą Ramanauską-Vanagą, gali būti traktuojami kaip melagingi prasimanymai, niekinantys mirusįjį ir pakertantys pagarbą jo atminimui?

Ne, R. Vanagaitė yra pasmerkta likti nebaudžiama. Lemiamą vaidmenį šiuo atveju atlieka ne viešoji opinija, o tai, ar „mūsiškės“ veiksmai atitinka nusikalstamos veikos požymius. Nepaisant to, jog RV labai specifiškai interpretavo bylos medžiagą, įrodyti, kad ją piktybiškai iškraipė, misija praktiškai neįmanoma.

Sakysite, absurdas! Laisvės kovotojo atminimą apdergusi R. Vanagaitė yra tyresnė už šviežiai iškritusį sniegą?!

Kas gali būti maloniau, kaip išlupti sau pačiam akį arba išsikastruoti, ar ne, ponia „mūsiške“? NKVD sadistai puikiai žinojo, jog žmogui niekada nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau. Netgi siaubingas fizines kančias ištvėręs tardomasis neretai palūždavo, neišlaikęs realių grasinimų, kad mažametė dukra ar žmona bus išžaginta jo akivaizdoje. O tam, kad kruvinu faršu paversta auka galėtų pasirašyti reikiamus parodymus, jai tardytojai palikdavo sveiką dešinę ranką.

Ne, veikiausiai jos suvokimo ribas peržengia faktas, kad A. Ramanausko-Vanago byla yra absoliutus falsifikatas. Vargu, ar ji pajėgi suvokti, kad enkavėdistai netgi iš šv. Augustino būtų išgavę prisipažinimą esą jis yra Šėtono vietininkas žemėje, o kokią nors Ritą Nabagaitę būtų privertę pasirašyti, jog koks Jefremas Guroffas yra užsimaskavęs žydšaudys.

Žinoma, visiškai atmesti RV tyčios negalima, bet jos įrodyti neįmanoma. Kita vertus, piktą valią mes dažnai įžvelgiame ten, kur reikėtų ieškoti naivumo, pavojingesnio už kvailumą.

Išties, leisti diletantą į archyvus – tai blogiau negu pedofilą paskirti vaikų darželio vedėju. Jau knygoje „Mūsiškiai“ jos autorė teigė, kad nėra pagrindo abejoti, jog tas ar kitas gerbiamas žmogus buvo žydšaudys, jeigu liudytojai davė analogiškus parodymus, įrodančius to asmens kaltę.

Šventas naivumas! Jeigu tokie parodymai sutampa iki smulkmenų, reiškia jie buvo kruopščiai surežisuoti, o spaudimo neatlaikę liudytojai parašais patvirtino tai, ko iš jų reikalavo tardytojai. Manote, perdedu? Ne, šis teiginys grindžiamas faktais. Savo laiku 95 liudytojai, kuriuos apklausė NKVD tardytojai, parodė, kad 1942 m. Katynės miške vokiečiai sušaudė 21 857 lenkų karininkų.

Spręskite patys – ko verti NKVD tardytojams duoti liudytojų parodymai, jeigu dabartiniu metu netgi Putinas pripažįsta, kad šį, Stalino ir Berijos sankcionuotą nusikaltimą, įvykdė enkavėdistai. Tačiau suteikite galimybę su šia byla susipažinti kapų išniekintojai RV! 95 liudytojų parodymai sutampa? Vadinasi, kilnūs NKVD darbuotojai nekalti, o šį karo nusikaltimą įvykdė sužvėrėję fašistai!

Taigi, Kremlius ciniškai ir įžūliai klastoja įrodymus, spjaudamas į tai, kad apie sovietų kariškių nusikaltimus liudija dešimtys tūkstančių žmonių ir patikimiausi iš patikimų liudytojų – vaizdo ir garso įrašai. Ar įsivaizduojate tuomet, kaip sugebėjo fasifikuoti įrodymus ir žongliruoti liudytojų parodymais tie valstybės vardu veikiantys raudonieji gestapininkai, kurių nevaržė joks viešumas, o kalbos apie teisę į teisingą teismą, jiems kėlė homerišką juoką?

Kaip sovietai falsifikuoja įrodymus, rodo ir naujausieji laikai, konkrečiai – Sausio 13-osios byla. Joje yra užfiksuoti Rusijos kariškių parodymai, kuriuos jie davė praėjus mėnesiui kitam po kruvinų įvykių. Kadangi juos apklausė ne Lietuvos, o Rusijos karinės prokuratūros tardytojai, ta aplinkybė įkaitinta geležimi paženklino jų parodymų esmę. Akivaizdu, kokį rezultatą gali duoti kruopščiai surežisuota apklausa, kurioje vieni mafijozai apklausia kitus.

Šio rezultato esmė ta, kad aukai yra suteikiamas budelio statusas, budeliui – aukos.

Pasirodo, tikrieji nusikaltėliai yra beginkliai lietuviai, kurie puolė iki dantų ginkluotus kariškius. Jie nuo agresyvių smogikų, siekusių atimti ginklus, buvo priversti gintis automatų buožėmis ir šūviais iš kalašnikovų. Laikantis geležinės sovietų soldafonų logikos, tankai ir šarvuočiai šaudė ir traiškė žmones savigynos tikslais, idant jų neužgrobtų nuo alkoholio apsvaigę ir sužvėrėję nacionalistai.

Taigi, Kremlius ciniškai ir įžūliai klastoja įrodymus, spjaudamas į tai, kad apie sovietų kariškių nusikaltimus liudija dešimtys tūkstančių žmonių ir patikimiausi iš patikimų liudytojų – vaizdo ir garso įrašai. Ar įsivaizduojate tuomet, kaip sugebėjo fasifikuoti įrodymus ir žongliruoti liudytojų parodymais tie valstybės vardu veikiantys raudonieji gestapininkai, kurių nevaržė joks viešumas, o kalbos apie teisę į teisingą teismą, jiems kėlė homerišką juoką?

Ar „mūsiškė“ pajėgi suvokti, kad žmogaus kūnas yra potencialaus skausmo talpykla, o NKVD iškrypėliai galėjo suteikti savo aukai tokias kančias, kurios viršija žmogaus galimybių ribas? Šie profesionalūs mėsininkai dažnai teikė „prioritetą“ vyrų lytiniams organams, kuriuos žalodavo, sukeldami aukai mirtinas kančias. O cinizmo viršūnė buvo apkaltinti „liaudies priešus“ tariamu savęs pačių žalojimusi, atseit viską paaiškina samovreditelstvo.

Kas gali būti maloniau, kaip išlupti sau pačiam akį arba išsikastruoti, ar ne, ponia „mūsiške“? NKVD sadistai puikiai žinojo, jog žmogui niekada nėra taip blogai, kad negalėtų būti dar blogiau. Netgi siaubingas fizines kančias ištvėręs tardomasis neretai palūždavo, neišlaikęs realių grasinimų, kad mažametė dukra ar žmona bus išžaginta jo akivaizdoje. O tam, kad kruvinu faršu paversta auka galėtų pasirašyti reikiamus parodymus, jai tardytojai palikdavo sveiką dešinę ranką.

Jeigu R. Vanagaitė apie tai nieko nenutuokia, tai reikėtų ištarti sakralinę frazę: „Atleisk, Viešpatie, ji nežino, ką daro“. Tačiau, jeigu bent jau miglotai žino ir vis dėlto daro, tai ji nusipelno visuomenės pasmerkimo.

Žmogus, ciniškai paniekinęs raudonųjų budelių nukankinto partizanų vado atminimą, moraline prasme nėra geresnis už žydšaudžius. Šie bent jau neišniekino kankinių kapų, ko nepasakysi apie Rūtą Vanagaitę.

-