Mes visi (arba daugelis mūsų) jau daug dienų bandome susitarti, išsiaiškinti, įrodyti savo tiesą ir net šiek tiek pasiekti bendro supratimo taškus, siūlydami kompromisus, bet nė velnio nesigauna. Per daug skauda, per stipriai kraujuoja, kad čia būtų nors užuomina apie susitaikymą.
Susitaikymo nebus, šį kartą nebus, nes atlaidus lietuviškas charakteris turi savo ribas, ir šį kartą mums užmynė per stipriai.
Kur ten – užmynė. Netinkamas žodis. Beje, šiomis dienomis buvo pasakyta labai daug netinkamų žodžių.
Kolegų žurnalistų ir komentuotojų noriu paprašyti nevadinti incidento išmaniai – „Vanageitu“ – nejuokinga ir toks humoras apie virvę pakaruoklio namuose. Apie mirties stovyklas, dujų kameras ir krematoriumus irgi nelabai tinka išmanūs publicistiniai naujadarai, žinote. Todėl šito daugiau nenorėčiau skaityti. Žinoma, maža ko aš nenorėčiau. Nebūtinai manęs kas nors klausys.
Dabar toks jausmas, kad mums visiems be narkozės išrovė po kelis dantis, ir, jei pagalvosime apie pastarųjų dienų įvykius, susijusius su Rūta Vanagaite, Efraimu Zuroffu ir Adolfu Ramanausku-Vanagu, tai maždaug taip ir buvo.
Tai buvo danties rovimas, kuris buvo nereikalingas: rašytoja taip darė, nes galėjo taip daryti. Ji jautėsi, kad turi teisę abejoti viskuo ir visaip, ir nesvarbu, kiek kam skauda nuo to abejojimo.
Gal net kuo labiau skauda, tuo geriau žinai, kad pataikei į aktualią temą. Pakedenkim ir pažiūrėkim: popierius yra popierius, dokumentas yra dokumentas, byla yra byla, kad ir iš budelių lentynos. Kaip bando aiškinti kai kurie istorikai, KGB byla yra tiesiog dokumentas, kurį reikia skaityti kaip vieną iš istorinių popierių. Nežinau, ar kas nors sakytų taip pat, jeigu jiems pasiūlytų rimtai skaityti „Siono išminčių protokolus“, Rusijoje 1903 metais sufabrikuotą dokumentą apie žydų planą viešpatauti pasaulyje.
Rūta Vanagaitė elgėsi kaip gydytoja, kuri žino, kad turi teisę sukelti ligoniui skausmą. Gydytojas tai gali daryti, jei tai yra pagrįsta ir pateisinama klinikiniu požiūriu.
Tačiau gydytojas be empatijos yra tik mėsininkas. Taip, gydantis gydytojas gali rizikuoti ir net klysti (ir todėl labai rimtai ir ilgai mokosi, kad išmoktų nustatyti rizikos ribas), bet gydytojas būna prisiekęs sąmoningai nepakenkti ir, jei kelia ligoniui skausmą, tai vardan didesnio to paties ligonio gėrio, o jei dėl medicininės nesėkmės ligonis miršta, tai tik tada, kai gydytojas prieš tai nuoširdžiai ir sąmoningai nusprendžia, kad rizika buvo protinga.
Gydytojas privalo turėti šaltus nervus, bet šalti nervai nereiškia žmogiškumo praradimo.
Rašytoja visame šiame reikale pamiršo ne tik sveiką nuovoką (kai nepagalvoji, kad dokumentas rašytas budelių), bet ir žmogiškumą – nepagalvojo, kokios bus pasekmės iš jos pasakytų žodžių. O gal neteisingai prognozavo pasekmes. Lietuva įniršusi, štai kokios pasekmės. Visi matome, kas darosi.
Tai, kad šiame įniršusiame chore yra ir konvencinių antisemitų, ir paprastųjų durnių balsų, dar nereiškia, kad pasipiktinusieji yra neteisūs. Lietuvos antisemitai ir durniai kone privaloma tvarka dalyvauja kiekvienoje diskusijoje, kuri tik sukyla žydų arba karo, arba okupacijos tema, arba yra su jais susijusi, juos traukia prie šitų temų, kaip širšes prie medaus, tačiau tai nereiškia, kad protingi ir dori žmonės nebegali apie tai kalbėti ar kiekvieną sakinį turi pradėti nuo atsiprašinėjimų ar įtikinėjimų, kad nėra antisemitai.
Aš esu pasakęs, ir galiu vėl pakartoti, kad lietuvių kolektyvinė kaltė prieš žydus yra nepamatuojama, nors tai buvo individualių žmonių baisūs poelgiai, bet kaltė yra visų mūsų, ir esu sakęs, kad mes išpirkimo ir atleidimo iš žydų niekada neturėsim ir tikėtis neturime. Tačiau tai nereiškia, kad tyliai ir ramiai turime sutikti su bet kokiais pasityčiojimais iš mūsų didvyrių vien tik todėl, kad jų veikla ir gyvenimas sutampa su Antrojo pasaulinio karo laikais.
Rūta Vanagaitė netinkamai pasinaudojo rašytojo turima teise abejoti viskuo ir matyti viską savaip, licencija provokuoti ir skandalizuoti. Todėl greitas, platus ir energingas mostas iš leidyklos pusės buvo visiškai tinkamas. Taip, skaudėjo. Kai išeini į ringą ir kovoji be taisyklių, nelauk, kad priešininkas tau atsakys pamatuotai ir proporcingai, ir jautriai. Jei jau pradėjom pramogauti, raudami dantis (todėl, kad galima), tai pažiūrim, kaip autoriui jaučiasi visų knygų išėmimas iš prekybos. Irgi, todėl, kad galima. Leidykla turi tokią teisę.
Tuo tarpu profesionalus Lietuvos nekentėjas Efraimas Zuroffas tiesiog nenusiramins, kol virtualiai neišlups visų dantų, tada pereis prie nagų rovimo, o paskui nukapos pirštus po vieną, nes yra žmonių, kurie ieško teisingumo, o yra Zuroffas, pavertęs Holokaustą ir Lietuvos žydų tragediją asmenine pramogų aikštele.
Nemanykite, kad Adolfas Ramanauskas-Vanagas bus čia paskutinis. Kiekvienas, kas per Antrąjį pasaulinį karą gyveno Lietuvoje ir neturėjo sovietinės uniformos ir antpečių, yra potencialus žydų naikintojas. Aš nemanau, kad Zuroffas turi kitų tikslų, negu visiškas moralinis Lietuvos sutrypimas, pažeminimas ir sunaikinimas, tačiau net jei ir tai būtų pasiekta, tikriausiai reikėtų Lietuvą dar kartą prikelti vien tam, kad vėl su ja būtų galima susidoroti.
Teisūs tie, kas sako, kad visa tai – sąmoningai ar nesąmoningai – iškart tapo propagandos karo dalimi. Lietuva jau ketvirtį amžiaus turi klaikiai blogus viešuosius ryšius pasaulyje ir teškiasi veidu į purvyną visada, kiekvienu atveju, kai tik kalba eina apie Antrojo pasaulinio karo laikus. Kai kada dėl savo pačios neišmanymo, užsispyrimo ar jau minėtų tikrai egzistuojančių, gyvenančių, vaikščiojančių ir šnekančių antisemitų ir durnių, kai kada tiesiog todėl, kad jai labai nedėkinga ši šachmatų partija.
Šis kartas nebus jokia išimtis. Pasaulyje incidentas bus parodytas ir publikos suvirškintas, kaip neracionalus ir apgailėtinas skandalas, kur siaurakakčiai lietuviai, bukų ir kompleksuotų valstiečių antisemitų tauta, užsipuolė drąsią rašytoją ir nacių medžiotoją vien už kelis užduotus klausimus ir nevykusį juoką apie Putiną („nes nesupranta jie humoro“), ir užkūrė knygų laužus, tuo metu nepaliaujamai šlovindami savo neaiškius ginkluotus didvyrius, kurie galimai yra tik vadinami rezistentais, o iš tikrųjų galėjo būti karo nusikaltėliai.
Todėl susitaikymo nebus. Šį raundą Lietuva vėl pralaimėjo ir ringo kampe spjaudo kraujus iš sumuštos burnos. Tie, kas prisidėjo prie šito pralaimėjimo (o juk kiekvienas Lietuvos pralaimėjimas yra kažkieno pergalė) – jūs žinote, ką darėte. Nesakykite, kad netyčia.