Atsiprašau už mažą sarkazmą, tačiau Tėvynė ir jos žuvę mokytojai dėl jos, kurie buvo pasišventę tapti partizanais, eiti kovoti, kad liktų gyvi jų mokiniai, jų šeimos, negaliu kitaip nereaguoti.
Mane labai verčia sunerimti, kas bus po Rūtos Vanagaitės? Kas kitas ar kita? Kas išduos? Kas manipuliuos humorais ar atsitiktiniais telefonų interviu?
Kulkos jau nereikia, nes žodis atstoja ją. Po šimts, man viena tiesa yra aiški šiame kapitalistiniame, godaus amžiaus kontekste: pinigai, godumas, valdžios ar garbės trūkumas ir t. t. Neramu, kad žmonės pamiršta, kas buvo nutikę kiekvienoje iš jų valstybių, žiūrint iš istorinės pusės. Praktiškai dauguma tautų prarado šimtus, tūkstančius, milijonus gyvybių.
Kur mes eisime toliau, ką dar prisigalvosime?
Vienas iš mokytojų, partizanų vadų, buvo Adolfas Ramanauskas – Vanagas, kuriam teko kančiose mirti neišduodant tėvynės. O dabar – būti tuo, ko niekas net negalėjo įsivaizduoti, būti dar kartą sušaudytam, iškankintam, tik šį kartą mūsų laisvos Lietuvos vieno žmogaus šmeižtu.
Apgailestauju tūkstančių partizanų, mokytojų vardu, kurių jau nėra gyvųjų tarpe, tokiu Rūtos Vanagaitės netikėtu teatriniu kito kampo viražu. Reiškiu didelę ne užuojautą, bet nerimą mūsų valstybei.
Po šių įvykių R. Vanagaitės buvo bandoma pasiteisinti, kad tai sarkazmas, reikia suprasti humorą. Atsiprašau, negi visa tauta nesupranta, kas yra sarkazmas, humoras?
Akivaizdu, kad tas kitas kampas yra galimai nešvarus. Jus, Rūta, gerbiu kaip meno atstovę, tačiau kodėl taip staiga pasukote, pakreipėte save prieš Lietuvą, ypač per tuos du pastaruosius metus, kai pradėjote rašyti knygas? Keistas ,,Kitas kampas“.
P.S. Jei atvirai, nesiekiu jūsų skaudinti, nei kaip nors kitaip žeminti, žmogiškai sakau, man skaudu dėl jūsų išreikšto tariamo sarkazmo. Sutikite, mažos valstybės, kurių pasaulyje yra daug, joms yra sunkiau ir sudėtingiau, todėl tariami žodžiai yra svarbūs, ypač tokioms kaip mes.
P.P.S. Istoriją reikia žinoti, kad ateityje būtume budrūs.