Prie teatro ėmė budėti grupė žmonių su plakatais, kryžiais, rožančiais ir giesmėmis, jie meldė atsikvošėti ketinančius ten eiti ir siekė apsaugoti Lietuvą nuo šėtono pinklių. Garsas apie spektaklį pasiekė ir kitą jo nemačiusiųjų grupę – seimo narius. Vienas per kitą iš tribūnos seimūnai kalbėjo apie tyčiojimąsi iš vertybių, o viena ypač uoli konservatorė siūlė tuomečiam kultūros ministrui prisisioti į lėkštę ir šaukė iš tribūnos: „Šalin rankas nuo Jėzaus paveikslo“. Na, tie, kas nematė, parėkavo, tie, kas norėjo pažiūrėti, pažiūrėjo, spektaklis praėjo, viskas nurimo. Niekam nebebuvo įdomu, buvo ten iš ko nors pasityčiota, nebuvo, pasirėkavo ir nutilo.
Praėjus penkeriems metams, vėl, beje, konservatorių inicijuoti, kovotojai už vertybes ir neliečiamybes, kvietė burtis, degė žvakes, giedojo, atliko apsivalymo ritualą „Šalin rankas“, tik šįkart bandydami apsaugoti partizaną Vanagą nuo maitvanagės Vanagaitės. Tai yra, nuo jos bandymo kvestionuoti jo nuopelnus. Nejaugi vienu – kitu pasisakymu viešoje erdvėje taip lengvai galima išjudinti tikėjimo pamatus ar sugriauti įsitikinimus, kodėl galvoti kitaip, kad ir klaidingai (kas tai nusprendė?), negalima, staiga visi stoja į visažinių teisuolių poziciją ir ima mokyti ir grūmoti.
Gal per radikalus palyginimas, bet kai Paryžiuje buvo iššaudyta redakcija dėl to, kad karikatūrose esą išsityčiojo iš Alacho, visi sakėme: o kur gi laisvė, kas čia per neliečiamasis, kodėl iš jo negalima šaipytis. Ir kas gi nutinka pas mus? Tas pats. Ačiū dievui, kad dar nepriėjome iki tokių radikalių priemonių, tačiau pyktis, įtūžis pasiekė aukščiausią laipsnį ir žemiausią lygį.
Tačiau keista tai, kad ta pati grupė žmonių visai nesijaudina, kai tyčiojamasi iš jų pačių, ne seniai mirusių, ne nukankintų, ne kanonizuotų, o gyvų, gyvenančių šiuo laiku. Kodėl niekas nedega žvakelių, kai žmonėms seimo nariai į akis vapa nesąmones, meluoja, tyčiojasi, kodėl negiedamos giesmės, kad mūsų sveikatos sistema apgailėtina, kuri negali kompensuoti vaistų vėžiu sergantiems vaikams, o sveikatos ministerija užsiima tokiais niekais kaip prekybos valandų alkoholiu nustatymas. Galėčiau tęsti ir tęsti – pensijos, mokesčiai, kylančios kainos, mūsų negerbia, iš mūsų tyčiojasi kasdien, tik žvakučių niekas neuždega ir trijų sveikų marijų niekas nesukalba.
Žinia, kad Biržų meras draudžia leisti knygą ir leidžia sau viešai pasisakyti, kad Jonas Mekas rašo šizofreniškus tekstus, praeina pro ausis, kaip informacija apie orą, kad rytoj lis arba ne. J. Mekas liečiamasis, apie jį galima, reiškia? Nes, o ką padarysi, sako: „Žinai, tas Biržų meras idiotas, tai ką čia su juo prasidėsi“. Tačiau, kai pasisakymai, mestos frazės ima liesti kažkokias kažkam neliečiamas temas, puolame pilti pamazgas ant smūgio.
Sutinku, kad leidykla „Alma littera“ ką nori, tą daro, tai privatus verslas, norėjo, išleido knygą, norėjo, išėmė iš prekybos, pareikšdama, kad autorės išsakytos mintys neatitinka jų pozicijos. Tačiau tuomet norisi nuoseklumo. Gal imkite cenzūruoti visų savo leidžiamų autorių knygas (įskaitant tai, kad Vanagaitė neparašė knygos apie Vanagą)? Ar visų leidžiamų autorių politines priklausomybes žinote, o kaip jie, su kuo miega, gyvena, ar išsiaiškinote? Ar nevertėtų peržiūrėti, nes galbūt norėsite atsiriboti nuo kokių nors pasakymų? Nes „Alma littera“ viena didžiausių Lietuvos leidyklų ir tuo pačiu leidžianti didžiausią šlamštą, todėl norisi paklausti, o ar leidyklai nesinorėtų atsiriboti nuo A. Čekuolio (ar jo praeitis neabejotina?) marazmatinių kliedesių, nuo G. Steikūnaitės absoliutaus kliedesio apie Palestiną, ar leidykla sutinka su knygoje išsakytomis mintimis?
Tęsiant toliau, ar nesinorėtų apsivalyti nuo visiško šlamšto – tokių knygų kaip Šurnaitės paistalai, „kokia aš sau graži, ar norite ir jūs tokios būti“, tai visiško smegenų pudrinimo tualetinis popierius. Sakysit, tai nepavojinga, nes toli nuo politikos, bet tokia tuštybė kenkia dar labiau. Tarkime, leidykla nori atsiriboti nuo Vanagaitės pasisakymų, ir tikrai turi teisę, bet nejaugi leidyklai atrodo, kad jos autorius neturi laisvės kalbėti, juk kalba eina ne apie knygos turinį?
O ką jau kalbėti apie Lietuvoje išleistas vokiečio G. Graso ar prancūzo L. F. Selino parašytas knygas, rašytojų, kolaboravusių su naciais, kur čia dingsta leidyklų vertybės?
Prieš kurį laiką pasipiktinimo sulaukė ir M. Ivaškevičiaus romanas apie partizanus „Žali“, dėl to, kad romane „netinkamai“ palietė neliečiamas temas. Nejaugi dar vis nesubrendome kaip šalis, kad nuo įvairiausių pasisakymų viešoje erdvėje ir nuomonių sugebėtume atsiriboti ir tikėti tuo, kuo tikime? Be to, viena tiesa buvo tik sovietmečiu.