Kaip ir daugelis žymių ir talentingų menininkų, J. Statkevičius yra emocionalus ir tai normalu. Jis yra menininkas. Tai žmogus, kuris emocionaliai ir atvirai reiškia savo nuomonę, tokią, kokią Jis turi. Kaip asmenybė, J. Statkevičius gali patikti arba ne – tai kiekvieno iš mūsų pasirinkimo teisė, tačiau tai žmogus, kuris savo darbais garsino ir, tikiu, dar garsins Lietuvą.
Tiesa, reikia pripažinti, kad politiniuose procesuose patirties J. Statkevičiui trūksta. Tai matėme tiek Lietuvoje, diskusijų apie tautinius kostiumus metu, tiek neseniai pasirodžiusiame interviu Rusijos žiniasklaidai. Tačiau reiktų nepamiršti, kad J. Statkevičius – ne politikas, ne ambasadorius, ne ministras. Jis menininkas ir nuoširdžiai sako tai, ką jaučia ir mano, kad būtina pasakyti. Tai gali kam nors patikti arba ne, bet tai nėra tragedija.
Tragedija yra tuomet, kai koks nors Andrius Tapinas, įsijautęs į visažinio ir visagalio vaidmenį, pradeda teisti bei viešai įžeidinėti ir trypti žmones, kabindamas etiketes: „skuduras“, „Lietuvos priešas“... Nejaugi tikrai J. Statkevičius vertas tokio pasmerkimo? Už asmeninę nuomonę? Už tai, kad tai pasakė Rusijos žiniasklaidai? Ar tiek tereikia šiandien Lietuvoje, kad taptum „skuduru“?
Tikrai negaliu pritarti visoms J. Statkevičiaus išsakytos mintims, bet tai jo nuomonė. Nieko daugiau.
Tikrai nežinau, kiek žalos Lietuvai padarys J. Statkevičiaus asmeninės nuomonės išdėstymas, tačiau, kad Rusijos specialiosios tarnybos trina rankas iš džiaugsmo matydamos tokią Andriaus Tapino reakciją – akivaizdu. Geresnės ir Rusijos pusei naudingesnės reakcijos tikėtis ir negalėtum: skaldosi patys, net jiems to daryti nereikia.
Rusija senai rodo išskirtinį dėmesį mūsų kultūros, kino ar meno atstovams, nepamiršdami Jų pagerbti, padėkoti bei apdovanoti, ką dažnai pamirštame mes patys. Taip, tai irgi viena iš „minkštųjų galių“, bet ar nei kiek patys dėl to nesame kalti? O dar turime ir tokius veikėjus, kaip Andrius Tapinas, kuris gali sau leisti pilti purvą, trypti ir niekinti bet kurį menininką, kurio nuomonė p. Andriui neįtiko.
Prisiminkime neseną istoriją su Stano ir Zvonkaus dainomis bei viešu Jų smerkimu. Beje, organizuotu tų pačių žmonių. Kur mes einame? Ko mes bijome? Ką tuo pasieksime, be susiskaldymo? Ar nepakanka mums priešų, kad toliau įnirtingai ieškome jų tarp savų?
Manau, kad bijoti turime ne menininkų, kurie viena ar kita forma, gal kartais ir pernelyg emocionaliai pareiškia savo nuomonę. Bijoti turime netikrų pranašų, kurie save įsivardija tokiais, ir be sentimentų trypia viską aplink save, kas neatitinka Jų sampratos ar kelia grėsmę Jų tiesos monopoliui.
Taip pradedama skleisti baimė, taip tampa norma verčiau pasilaikyti nuomonę sau, nei išsakyti ją viešai. Taip demokratija virsta dideliu spektakliu, kai žodis suteikiamas tik „teisingai“ mąstantiems.
Mielas Andriau Tapinai: Stano ir Zvonkus, Juozas Statkevičius, kas bus kitas Lietuvos „skuduras“?