„Eurostat“ duomenimis, Lietuvoje yra vienas didžiausių skurdo rodiklių. Ties skurdo riba mūsų šalyje gyvena 30,1 proc. žmonių. Bankininkų skaičiavimais, nepritekliuje, skurdo zonoje egzistuoja, negali sakyti, kad gyvena, 243 tūkstančiai šeimų. Žemesnių pajamų grupėje – dar 488 tūkstančiai namų ūkių. Lietuvos vidurinioji klasė yra viena mažiausių Europoje. Pagal šį rodiklį mes trečioje vietoje nuo galo, po Bulgarijos ir Rumunijos. Akivaizdus faktas – skurdo ir nepritekliaus šalis, iš kurios bėga visi, kas gali tai padaryti. Bet valstybės biudžetas, užtat, yra perteklinis.
Taip gali būti, pasakysite, tik totalios nelygybės ir neteisybės karalystėje, kur šeimų biudžetai skylėti, sudiržę, tiesiog – vargo vakarienė, o valstybės piniginė išpampusi, perteklinė.
Pagal „Eurostat“ duomenis, šios „prabangos“ turėti perteklinį biudžetą sau neleidžia nei Belgija, nei Airija, nei Danija, nei Prancūzija, nei Austrija, nei Suomija, nei Jungtinė Karalystė ir net kaimyninė Lenkija, kur kainos parduotuvėse daug mažesnės, o gyventojų pajamos – didesnės. Visose šiose valstybėse skaičiuojamas ir projektuojamas nuosaikiai deficitinis valdžios sektoriaus deficitas.
Dar labai keistai, švelniai tariant, man nuskambėjo ir paskutinis Vyriausybės reveransas – Nacionalinis susitarimas su verslininkais, kurie, neva, didins algas mainais už mažesnius mokesčius. Komedija. Pirmiausia Nacionalinį susitarimą Vyriausybė turėtų pasirašyti ne su verslininkais, bet su pačia savimi. Juk valstybė yra pats didžiausias darbdavys.
Savo darbuotojams, kurių yra apie 400,000, algų valdžia nekėlė jau visą dešimtmetį. Ką ten nekėlė. Net neatstatė to, kas buvo prieš krizę. Valstybė yra pats blogiausias, pats šykščiausias darbdavys. Kaip iš tokio šykštuolio išlupti tą jo perteklių ir kaip priversti juo pasidalinti su savo darbuotojais?
Vardan teisingumo ir paprasčiausio padorumo, jau tiesiog tikrai yra būtina kuo greičiau bazinį dydį pakelti jei ne iki 2008 metų lygio, tai bent pusė to – ne 12 eurų, bet bent jau 7 eurais, iki 137 eurų. Padaryti taip, kad neliktų biudžetininkų, dirbančių už minimalų atlyginimą. Štai tuomet ir privatininkams valdžia savo pavyzdžiu parodys, kaip reikia elgtis su savo darbuotojais.
Tai liečia šimtus tūkstančių asmenų, kurių pajamos vienaip ar kitaip yra susijusios su valstybės biudžetu ir kurie taip pat balansuoja ant tos pačios skurdo ribos, į kurią mums nosis baksnoja negailestingoji statistika.
Padarykime tai kuo greičiau, nes posakis „geriau savam krašte ubagauti, negu svetimam ponauti“, šiai dienai jau nebetinka.