Įtakingai žurnalistei norėčiau užduoti keletą klausimų. Ar per tuos ketverius A. Butkevičiaus valdymo metus mėnesinis atlyginimas sumažėjo? Ar minimalus darbo užmokestis (MMA) liko toks pats? O gal pensijos nebuvo atstatytos į prieškrizinį lygį ir dar, nors ir nedaug, padidintos? Ar nekompensuojami, kaip žadėjome, senjorų praradimai ekonominės krizės metu? Ar už šilumą ir elektrą nemokame mažiau nei anksčiau? O gal darbo vietų skaičius sumažėjo?
Juk buvusi ilgametė įtakingiausio Lietuvos žinių portalo vadovė negali nežinoti šių elementarių objektyvių faktų! Vidutinė alga išaugo daugiau nei 100 eurų, nuo 647 iki 757 eurų. MMA buvo pakeltas net penkis kartus nuo 290 iki 380 eurų. Padidintas neapmokestinamųjų pajamų dydis (NPD) nuo 166 iki 200 eurų, o papildomas NPD už kiekvieną vaiką padvigubintas nuo 60 iki 120 eurų.
Socialdemokratai ne tik pradėjo per ekonominę krizę konservatorių-liberalų vyriausybės neteisėtai sumažintų pensijų kompensavimą, bet ir dukart jas pakėlė. Šilumos kaina sumažėjo beveik 30 proc., elektros – 17 proc., gamtinių dujų – 25 proc. maistui ruošti, 43 proc. būstui šildyti. Nedarbas sumažėjo nuo 13,4 iki 7,6 proc.
Viešojo sektoriaus darbuotojų algos pakeltos: nuo 2016 m. socialinių paslaugų darbuotojų - 15 proc., kultūros ir meno darbuotojų (jau trečią kartą) – vidutiniškai 71 euru; dukart darželių auklėtojams ir priešmokyklinio ugdymo pedagogams – iš viso 15 proc. (2015 m. – 5 proc., 2016 m. – 10 proc.); pedagogams – 3 proc., jauniems pradedantiesiems mokytojams, policininkams ir ugniagesiams.
Tuo tarpu „Facebooke“ buvusi konservatorių finansų ministrė Ingrida Šimonytė (2009-2012) leidžia suprasti, kad buvusį socialdemokratų premjerą ji laiko socialiai nejautriu. O spalio pradžioje Lietuvos banko organizuotoje konferencijoje ji pati staiga tapo socialinės lygybės propaguotoja.
„Faktas, kad pajamų nelygybė dabar yra tokia „nauja juoda“. Tendencijos yra labai ilgo laikotarpio, labai seniai ir visuotinai matomos, tačiau anksčiau tam nebuvo skiriama dėmesio. Nei tarptautinės organizacijos tam dėmesio skyrė, nei tai buvo kažkokia didelė aktualija. Buvo tas vyraujantis įsitikinimas, kad tiesiog ekonomika augs, augs, augs ir visiems bus labai labai gerai, bet kažkada ateityje. Aišku, krizė tą požiūrį pakeitė, pasidarė netgi madinga apie pajamų nelygybę kalbėti, dauguma tarptautinių institucijų įsitraukė tai į savo dokumentuose esančius tekstus ir t.t.“, – komentavo ji.
Nejaugi? Tarptautinės organizacijos, ypač nevyriausybinės, visada šnekėjo apie socialinės lygybės svarbą visuomenių materialiniam klestėjimui ir žmonių laimei. Ir tuometiniai socialdemokratai raginimus ją didinti puikiai išgirdo.
2006-2008 metų Gedimino Kirkilo vadovaujamos socialdemokratų mažumos vyriausybės socialinė politika labiausiai buvo orientuota būtent į kovą su skurdu, socialinės lygybės didinimą ir demografinių problemų sprendimą. Tiesa, tuo metu G. Kirkilą nemažai rėmė Andriaus Kubiliaus vedami opozicijoje dominavę konservatoriai, kurie entuziastingai balsavo už dalį socialiai dosnių socialdemokratų pasiūlymų.
Belieka tik apgailestauti, kad 2008 m. vėlų rudenį vyriausybės vairą iš G. Kirkilo perėmusį A. Kubilių ištiko ekonominės krizės šoko sukelta netikėta amnezija: jis staiga pamiršo ne tik apie savo paramą G. Kirkilo mažumos Vyriausybei, absurdiškai apkaltindamas socialdemokratus dėl to, kad pasaulinė krizė pasivijo ir Lietuvą, tačiau ir bet kokį socialinį jautrumą.
Žiaurios ir be skrupulų antikrizinės politikos, kurios priešakinėse linijose aukomis buvo negailestingai išstatyti pirmiausia vaikai, vienišos mamos, bedarbiai, neįgalieji, pensininkai ir kitos pažeidžiamiausios visuomenės grupės, nurėžiant jiems valstybės išmokas, A. Kubilius iš pradžių ėmėsi su Algirdu Šemeta.
Tačiau jau po pusmečio finansų ministro poste R. Šemetą pakeitė I. Šimonytė, kuri tęsė ne socialiai nejautrią, o tiesiog socialiai žiauriai antikrizinę politiką, dėl kurios turtingieji tapo dar turtingesni, o skurstantieji dar labiau nuskurdo. Ir tai yra ekonominės krizės, nuo kurios pradžios praėjo beveik visas dešimtmetis, ilgalaikės pasekmės, juntamos iki šiol…
I. Šimonytė pati pripažįsta, kad ji matė ilgalaikes socialinės nelygybės tendencijas Lietuvoje ir, trejus su puse metų būdama Lietuvos finansų ministre, ne tik nieko nedarė, kad stabdytų tas itin žalingas tendencijas, bet ir jas palaikė bei toliau kūrė.
Buvusiai konservatorių – liberalų vyriausybės finansų ministrei todėl norėčiau irgi užduoti keletą klausimų. Ar jau pamiršote savo pačios rankomis vykdytą antikrizinę politiką, dėl kurios skurdas ir socialinė nelygybė tik didėjo? Negi iki šiol nesupratote, kad valstybės biudžetas visada yra ribotas ir reikia susidėlioti ir rinktis tarp prioritetų?
Gal nežinojote, kur buvo nukreiptos valstybės biudžeto lėšos, į valdžią sugrįžus socialdemokratams 2012 metais, galėjusios efektingiau sumažinti socialinę atskirtį? Ar žinote, kiek kainavo Jūsų pačios sumažintų pensijų kompensavimas, įvairių socialinių išmokų dydžių grąžinimas į prieškrizinį lygį?
O pamiršote, kad A. Kubiliaus vyriausybė taip nuvarė krašto apsaugą į nesaugumo zoną, kad jai buvo skiriama mažiau nei vos 1 proc. nuo BVP? Būtent A. Butkevičiaus vyriausybė darė viską, kad būtų atkurti šalies gynybiniai pajėgumai. Ir kitais metais valstybės saugumui jau skirsime 2 proc. nuo BVP, kuriuos ir esame įsipareigoję NATO.
Puiku, jei I. Šimonytė pasimokė iš savo klaidų ir atsivertė į socialinės lygybės propaguotoją, tačiau nereikia apsimetinėti, tarsi ji visada tokia buvo. Belieka prisiminti jos labai cinišką pasisakymą 2014 m. pavasarį, kritikuojantį A. Butkevičiaus būtent socialiai jautrią politiką.
I. Šimonytė postringavo, ar nebaubsime dėl eilinio viešųjų finansų disbalanso, kai A. Butkevičiaus vyriausybė, pasiekusi susitarimą dėl dujų kainų sumažinimo, tuoj pradės didinti minimalią algą, mažiausią pensiją, kelti mažus atlyginimus bibliotekininkams…
Ir A. Butkevičiaus vyriausybė padidino minimalią algą ir ne kartą, pakėlė pensijas ir mažas algas bibliotekininkams ir kitiems kultūros darbuotojams, ir viešieji finansai buvo subalansuoti, o biudžeto deficitas mažiausias per 25 metus, vos 0,2 proc.…
A. Butkevičius, būdamas Lietuvos premjeru, kalbėjo apie kovą su skurdu ir socialine nelygybe, o tarp jo vyriausybės geriausių darbų, kaip matome, – ir padaryta daug, kad tas skurdas ir socialinė nelygybė mažėtų.
Su M. Garbačiauskaite- Budrienė visiškai galima sutikti dėl to, kad dabartinis LSDP pirmininkas dabar gali tik žarstyti pažadus dėl tikrosios kairiosios politikos, nes dabar jis prarado šansą ją įgyvendinti jau šiandien. O ar jam pačiam pavyks ateiti į valstybės valdžią 2020 metais, tikrai priklauso ne nuo jo vieno.