Tai Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui pažymėti skirtas unikalus dokumentų rinkinys, kuriame skelbiami šiuolaikinės Lietuvos valstybės atkūrimo planai, rezoliucijos, 1914–1920 metų Lietuvos Valstybės Tarybos, lietuvių atstovų suvažiavimų JAV, Rusijoje, Šveicarijoje, Švedijoje protokolai.
Pirmą kartą visi šie dokumentai, skelbiami Lietuvos valstybės atkūrimą reprezentuojančiame leidinyje, atspindi lietuvių politinės minties raidą pačiu svarbiausiu – valstybingumo atkūrimo – klausimu. Pirmasis pasaulinis karas įžiebė viltį, kad palankiai susiklosčius geopolitinėms aplinkybėms Lietuva gali pasiekti savarankiškumą – apie tai liudija lietuvių sambūrių dokumentai nuo pat pirmųjų pareiškimų 1914 metais.
Dokumentai puslapis po puslapio atskleidžia lietuvių politinės minties valstybės klausimu raidą nuo autonomijos iki visiškos nepriklausomybės reikalavimų, parodo, kaip ir kodėl kito tie planai ir sumanymai, kaip kultūrinių ir šalpos lietuvių organizacijų veikla, finansų kaupimas nuo karo nukentėjusiesiems šelpti išsirutuliojo iki politinio centro susidarymo, kuris ėmė rūpintis Lietuvos klausimo kėlimu kariaujančiose valstybėse, JAV, kaip iš Tarybos komisijų radosi valstybės diplomatinės tarnybos, valstybės aparato konstravimo ir išlaikymo įstaigos, vėliau ministerijos.
Lietuvių centrų ir organizacijų Lietuvoje, JAV, Rusijoje, Šveicarijoje, Ukrainoje, Švedijoje dokumentai atskleidžia tarptautinių įvykių poveikį lietuvių planams, Pirmojo pasaulinio karo įtaką ir Lenkijos problemą, kaip buvo einama nuo nepalankios Lietuvai situacijos, kai nieko nedavė net Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didinga istorija, prie nedidelių, bet konkrečių pasiekimų, kaip buvo laviruojama su kraštą okupavusia vokiečių administracija, kaip gimė Vasario 16-osios Aktas, kokioje teritorijoje buvo planuojama Lietuvos Respublika, kaip megzti ryšiai ir pagaliau Lietuva gavo Santarvės valstybių politinę ir karinę paramą, kaip Valstybės Taryba perėmė Seimo (parlamento) vaidmenį ir nepriklausomybės kovas užbaigus atvedė kraštą į pirmąjį Lietuvos Steigiamojo Seimo posėdį 1920 m. gegužės 15 d., kuriame dar kartą, jau laisvoje nuo okupantų teritorijoje, išrinktieji tautos atstovai iškilmingai deklaravo demokratinės Lietuvos Valstybės atkūrimą etnologinėmis sienomis.
Leidinio sudarytojai ir įvado autoriai prof. Alfonsas Eidintas ir prof. Raimundas Lopata. Rinkinys iliustruotas nuotraukomis, žemėlapiais, rodančiais, kokią valstybės teritoriją planavo įvairios organizacijos, grupės, lietuvių konferencijos. Leidinys skiriamas mokslo visuomenei, studentams, tyrinėtojams, istorikams ir politologams, visiems, kurie domisi Lietuvos istorija.
DELFI kviečia skaityti knygos ištrauką.
***
Negalėdama iš vokiečių perimti šalies administravimo funkcijų, Lietuvos Valstybės Taryba nuo 1918 m. vasaros pamažu plėtė ryšius su gyventojais, rūpinosi švietimo (mokyklų), kultūriniais reikalais, grįžtančiais iš Rusijos lietuvių pabėgėliais, rengėsi rinkti žinias apie grįžtančius lietuvių inteligentus, jų įdarbinimą (jau galvota ir apie būsimą valstybės administraciją), reikalavo nutraukti kraštą alinusias rekvizicijas, kovoti prieš banditizmą, rūpinosi Vilniaus vyskupo paskyrimu. Visi šie klausimai 1918 m. rugsėjo 5–16 d. buvo aptarti lietuvių konferencijoje, vykusioje Lozanoje (Dokumentas Nr. 54).
Konferencija vyko nesklandžiai – Lietuvos Valstybės Tarybos atstovai A. Smetona ir A. Voldemaras laikė LVT suverenia, atmetė J. Gabrio-Paršaičio pretenzijas į Šveicarijos lietuvių tarybos viršenybę, dėl to konferencijoje nebuvo priimta bendrų rezoliucijų. Diskutuojant šiais klausimais, įvyko A. Voldemaro ir J. Gabrio-Paršaičio konfliktas, J. Gabrys-Paršaitis buvo apkaltintas apie visus reikalus referuojantis baronui Friedrich’ui von der Ropp’ui, kuris dirbo Berlynui. Tačiau su atvykusiais JAV lietuvių organizacijų atstovais buvo pasikeista informacija, aptartas dalyvavimas būsimoje Paryžiaus taikos konferencijoje, JAV lietuvių vaidmuo joje, tolesnis nepriklausomos Lietuvos kūrimo kursas, Lietuvos karaliaus išrinkimo vertinimas Vokietijoje ir Antantės šalyse, bažnytiniai ir finansiniai reikalai.
Lietuvos Valstybės Tarybos veiklai svarbus buvo ir žmogiškasis faktorius: ją sudarė labai skirtingų politinių įsitikinimų, įvairios kilmės ir išsilavinimo žmonės. Jų nuostatas ir politines pozicijas Skaitytojas ras Tarybos protokoluose. Vis dėlto verta paminėti, kad praėjus kuriam laikui išsamiau jas yra apibūdinęs LVT narys istorikas ir diplomatas P. Klimas, kelerius metus posėdžiavęs su Tarybos nariais, su daugeliu ir neformaliai bendravęs, tad visus gerai pažinojęs. Nepasidrovėsime iš P. Klimo atsiminimų, rašytų apie 1945 metus1 pateikti ilgesnę citatą, mat joje trumpai ir gana taikliai apibūdinamas Lietuvos Tarybos dvidešimtukas:
„Man teko suktis visuose sukūriuose. Užimdamas tarpinę poziciją tarp „dešiniųjų“ ir „kairiųjų“, arba, būdamas nepartinis kairysis, galėjau prieiti ir prie vienų, ir prie kitų, nors bendravau daugiau su kairiaisiais. Dešiniajam sparnui atstovavo tada Smetona. Jis buvo kaip visada karštas tautininkas, patriotas ir kartu nuolaidus faktams oportunistas. Kaip realistas, jis kartais labai nusileisdavo vokiečių reikalavimams arba sąlygoms, jei tik iš tų nuolaidų galėjo tikėtis kokios nors pažangos į priekį, t. y. Lietuvos savarankiškumo. Jo nuotaiką lėmė lenkų baimė, ypač Vilniuje. Jis jau anksčiau buvo išgyvenęs čia lietuvių kovas bažnyčiose ir mokyklose, ir tos kovos jam nusverdavo visus kitus rūpesčius. Čia įsitvirtinti bet kokiomis priemonėmis jam buvo svarbiausia. Rėmė jį ta kryptimi vietiniai kunigai. Malinauskas ir Basanavičius sekundavo.
Bet krikščionys demokratai, tokie kaip Stulginskis, Vailokaitis, Bizauskas, Smetonos grupei nepriklausė. Kartais jie net pereidavo į opoziciją. Ypač vokiečių nemėgo Halėj mokslus išėjęs Stulginskis.
Iš kairiųjų pastoviausias buvo Kairys. Vokiečių imperializmas jam buvo šleikštus kai[p] ir kiekvienas kitas. Jis taip pat daugiausia ieškojo taikaus susitarimo su gudais, lenkais ir žydais. Jo formulė – absoliuti nepriklausomybė – jam buvo panacėja. Jis ją kartojo kaip geras katalikas savo maldą. Tai buvo nenugalimas rigoristas, politinis asketas.
Socialdemokratas Narutavičius, tik retkarčiais pasirodydamas Vilniuje, kietai nepasitikėjo vokiečiais, bet jo senjorišką laikyseną stelbė jo socialinė kilmė ir lenkiško federalizmo tradicijos. Jis nebuvo iš jų išsivadavęs, kaip kitas stambus dvarininkas Donatas Malinauskas. Jis taip pat mokėjo gudriai paslėpti savo politinį veidą po gausia „vokiškų šunybių“ medžiaga, surinkta provincijoje. Čia jis buvo patetiškas ir nenugalimas: kas galėjo jam prieštarauti? Kartais po tokių jo „filipkų“ pikta mintis skverbėsi į galvą, geriausia nieko nedaryti, nesitepti su politika, kuri neišvengiamai suduria mus su okupacija… Ar neslėpė ko kito toks kvietizmas?
Mykolas Biržiška, jau tada paskendęs akademiniame darbe, dainose, visuomeniniame literatūros interpretavime, politikoje pasirodydavo oportunistas iš patriotizmo. Padorumas (honesty) visada jam buvo didžiausias devizas, kaip bajoriška garbė. Todėl jis karštai, demonstratyviai protestuodavo prieš visokį sukčiavimą. Taikytis prie nenugalimų sąlygų atvirai negalėjo būti negarbė.
Linksmiausias opozicionierius buvo Jonas Vileišis. Jį veikė jo fizinė kompleksija, plataus gyvenimo įpročiai ir neišsemiamos gyvos energijos kunkuliavimas. Dėl to jis nebuvo rigoristas. Jis mokėjo pasvyruoti tarp Sauliaus ir Pauliaus, būti smetonininku ir admiruoti Kairį. Jis, demokratizmo šalininkas, klaupėsi ant kelių maldaudamas naujagimius monarchistus atsižadėti jų sumanymo, nes jam pritrūko kitų argumentų. Ta scena įvyko jo paties bute, kai buvo svarstoma būsimosios Lietuvos valdymo forma.
Jurgis Šaulys, senas demokratų publicistas, laikėsi valstybinio objektyvumo linijos. Tai buvo lyg kancleris painiame politikos aparate. Iš patyrimo virto konservatoriumi, per daug neeikvodamas energijos. Gerai mokėdamas vokiečių kalbą, jis savaime atliko generalinio sekretoriaus funkcijas. Be Šaulio Smetona būtų jautęsis per daug bejėgis. Tai buvo kancleris be titulo.
Mūsų atgimimo veteranas Basanavičius tuo periodu buvo kaip nusipelnęs kardinolas, kuris laukė, kad jį išrinktu popiežium. Jis vengė pareiškimų, beveik niekad nekalbėdavo, bet tikėjo Smetonos providencializmu. Jis savimi puošė kiekvieną susirinkimą.
Stulginskis, Vailokaitis, Smilgevičius, Bizauskas, Banaitis, Dovydaitis, kun. Šaulys, kun. Petrulis – miniu čia Nepriklausomybės aktą pasirašiusius žmones – tada nevaidino per daug žymios rolės. Kai kurie ir negyveno Vilniuje.
Kun. Staugaitis (vėliau vyskupas), priešingai, būdavo įtraukiamas į visus „sekretus“ ir savo pedantišku rūpestingumu dėl visokių intrigų užkrėsdavo nerimu net ramiausius. Bet jį išgelbėdavo tikėjimas Apvaizda ir Romos teisingumu. Tačiau ligi tol dar kiek pinklių! Smetonos nuolaidumas kartais ir jį išvesdavo iš kantrybės.
Šernas ėjo sekretoriaus pareigas, kaip ir komitete, mokėdamas greitai nučiuožti nuo aukščiausio problemų kalno. Jo užrašai pavaizduodavo diskusijas, kaip griaučiai gyvį. Pats retai kada savo nuomonę reikšdavo; tik svarbiais momentais kietai atsispirdavo į Smetoną „pagerintai“ daugumai sudaryti.
Malinauskas reprezentavo atvirtusiai [į lietuvybę] bajorijai ir kaip seniau per dienas sėdėjo Štralio kavinėj. Jis net Nepriklausomybės akto pasirašymą pramiegojo.
Mironas mėgo užkulisius. Tai buvo Smetonos aplinkos eminence grise2. Bet ir stambus ramstis, monarchistų šulas.
Aš pats stengiausi būti „laisvasis kompozitorius ir siūti iširusias siūles.“3
Lietuvos Valstybės Tarybos narių skaičius augo, kooptuojant į Lietuvą grįžusius žinomus inteligentus (pvz., vasarą vokiečiams neleidus to padaryti, spalio 2 d. į Tarybą pagaliau buvo kooptuoti sugrįžę į Lietuvą Jurgis Alekna, dr. Eliziejus Draugelis, M. Yčas, dr. J. Purickis, St. Šilingas, ir dar Berlyne tebesantis prof. A. Voldemaras). Tarybos intelektinis potencialas stiprėjo. Vokietiją apėmus vidaus krizei, naujasis kancleris Max’as von Baden’as (Badenietis) 1918 m. spalio 5 d. Reichstage paskelbė, kad Vokietija, pripažindama tautų apsisprendimo teisę, leidžia joms kurti savo valstybes ir vyriausybes.
Tarybos protokolai liudija, kad 1918 m. rudenį, pasikeitus tarptautinėms aplinkybėms, Vokietija dar kartą kiek pakeitė savo politiką Lietuvoje. Už pagalbą (at)kuriant Lietuvos valstybę tikėdamiesi susilaukti Vakarų palankumo, vokiečiai Lietuvos Valstybės Tarybai leido sudaryti vyriausybę. Apie tai kancleris M. von Baden’as oficialiai pareiškė 1918 m. spalio 20 dieną. Tačiau Berlynas ir toliau planavo išlaikyti Lietuvą savo įtakos sferoje, kitaip tariant – paversti ją limitrofine valstybe.
Lietuvių konservatoriai 1918 m. spalio pabaigoje ėmė ieškoti paramos Antantės stovykloje, tačiau nesėkmingai, nes Prancūzija ir Didžioji Britanija Baltijos valstybes, tarp jų ir Lietuvą, vertino gana skirtingai. Prancūzai dėjo visas pastangas, kad Rytuose būtų sukurtas efektyvus barjeras prieš Vokietiją, bet, siekiant jį sukurti, svarbiausia laikė Lenkiją. Britams labiau imponavo buferio tarp Vokietijos ir Rusijos sudarymas Rytuose, jie buvo labiau suinteresuoti stiprinti Rusijos pakraščius, bet to, Lietuva britus domino ne tik politiškai – jie turėjo interesų dalyvauti Baltijos šalių ekonomikoje, prekyboje. Berne, Šveicarijoje, A. Voldemaras per pokalbį su britų ambasadoriumi H. Rumbold’u, ragindamas pripažinti Lietuvą, apeliavo į britų interesus, potencialią abišalę prekybą, viliojo britų laivyno baze Liepojoje arba Klaipėdoje, bolševizmo plitimo sustbadymu, aiškino, kad Lietuva iš tikrųjų siekia orientuotis į Didžiąją Britaniją ir Skandinavijos šalis4. A. Voldemaras tokiu būdu bandė laviruoti tarp Vokietijos ir Vakarų valstybių, jo pastangos taip pat atsispindi Tarybos protokoluose (Dokumentas Nr. 62). Tačiau po poklabio Berne A. Voldemaras, nuvykęs į Miuncheną, informavo von Urach’ą, kad šis galės tapti monarchu tik tada, kai jį išrinks Steigiamasis Seimas. Buvo aišku – Sąjungininkams Urach’as „užkliuvo“. Nepaisant to, kad, 1918 m. rudenį žlugo net kelios Europos monarchijos, lietuvių konservatoriai dar nebuvo atsisakę plano, pagal kurį Lietuva taptų monarchine valstybe.
Tarybos radikalai reikalavo kuo skubiau tartis su tautinėmis mažumomis, sušaukti viso krašto konferenciją. 1918 m. pabaigoje Lietuvos Valstybės Taryba į naujos valstybės kūrimą įtraukė ir tautinių mažumų (tiesa, ne visų) atstovus. Nuo 1918 m. lapkričio 27 d. į Tarybą įėjo baltarusių atstovai V. Toločka, I. Luckevičius, D. Siemaška, I. Stankevičius, V. Lastauskas. Svarbūs atkuriant Lietuvą buvo ir šalies žydų bendruomenės atstovai. Gruodžio 11 d. į Tarybą buvo išrinkti žydų atstovai N. Rachmilevičius, S. Rozenbaumas, J. Vygodskis.
Tarptautinė situacija Lietuvos nepriklausomybei atkurti ėmė klostytis palankiau, kai Vokietija pralaimėjo Vakaruose. Lietuvos Valstybės Taryba pamažu įgavo naujų galimybių ir ėmė sparčiau atsisakyti provokiškos politikos – 1918 m. lapkričio 2 d. ji atšaukė savo nutarimą dėl Urach’o išrinkimo Lietuvos karaliumi. Neįgyvendinta praktikoje, konstitucinė monarchija dabar jau nebeteikė Lietuvai jokios naudos. Mat buvo daug vadinamąja urachiada nepatenkintų JAV lietuvių, kurie pareiškimu Tarybai išreiškė savo poziciją (Dokumentas Nr. 56). Apskritai konstitucinės monarchijos atsisakymas sumažino įtampą tarp Tarybos radikaliosios ir konservatyviosios stovyklų.
1 Česlovas Laurinavičius, „Komentaras Petro Klimo atsiminimams“, žr. Petras Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940 m., Vilnius, 1991, p. 183.
2 Pilkasis kardinolas (lot.).
3 Petras Klimas, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 1919–1940 m., Vilnius, 1991, p. 6–8.
4 Raimundas Lopata, Lietuvos valstybingumo raida 1914–1918 metais, serija Lietuvių atgimimo istorijos studijos, t. 9, Vilnius, 1996, p. 172–173.