Ne kas kitas, o premjeras su ministrais, ministerijomis bei valdančiąja mažuma Seime, turi užtikrinti viešojo sektoriaus efektyvumą, švietimo ir mokslo kokybę, imtis priemonių, kad Europos Sąjungos lėšos būtų veiksmingai investuojamos, užtikrinti teismų sistemos efektyvumą, analizuoti darbo užmokesčio pasiskirstymą bei dinamiką sektoriuose, plėtoti mokymąsi visą gyvenimą, užtikrinti aiškią ir paprastą mokestinę aplinką.
Keista tartis dėl darbų, kuriuos turi padaryti Vyriausybė pagal savo programą, kai kitų susitarimo šalių – darbdavių ir profesinių sąjungų įsipareigojimai pagal dokumentą minimalūs.
Dar keisčiau, kad pasirašytame susitarime kalbama apie kitą atskirą susitarimą, kuriuo mainais į darbdavių įsipareigojimą didinti darbo užmokestį būtų mažinamas darbo užmokesčio apmokestinimas.
Trūkstant darbuotojų, darbdaviai ir šiaip yra priversti didinti darbo užmokestį, bet mainais iš Vyriausybės išsiderėjo mažesnius mokesčius ateityje.
Ką tai gali reikšti? Darbo užmokesčio apmokestinimo mažinimas gali reikšti arba gyventojų pajamų mokesčio sumažinimą (GPM), arba darbdavio nuo darbuotojo algos mokamų įmokų „Sodrai“ apkarpymą. Kadangi mažinant GPM, darbuotojo pinigai „į rankas“ ir taip didėtų, nereiktų jokių mainų.
Nesunku suvokti, jog mainai atsiranda, kai planuojamas darbo jėgos apmokestinimo sumažinimas darbdavio pusei.
Šiuo metu darbo vietos apmokestinimas formaliai yra padalintas tarp darbuotojo ir darbdavio. 15 proc. gyventojų pajamų mokestis, 6 proc. sveikatos draudimas, 3 proc. pensijų draudimas priskaitomas darbuotojui, o 31,18 proc. „Sodros“ įmokos – darbdaviui.
Būtent šios dalies sumažinimo taip siekia darbdaviai kalbėdami apie darbo jėgos apmokestinimo sumažinimą, būtent šitos dalies siekia išvengti dalis nesąžiningų darbdavių, kai moka atlyginimą „vokelyje“, klaidingai aiškindami darbuotojams, jog nuo to niekas nenukentės. Iš tiesų nukenčia valstybė ir mes patys: ligoninėje vis tenka už ką nors primokėti, mokykloje – nupirkti papildomas mokymosi priemones.
Valdantieji norėjo sujungti darbdavio ir darbuotojo sumokamus mokesčius, kad darbuotojas matytų, kiek jis sumoka, o darbdaviui neliktų galimybės siūlyti „vokelio“, tačiau imtis reformos pabijota – tam būtų reikėję pakelti visų darbuotojų algas „ant popieriaus“, kad ji prilygtų visai darbo vietos kainai.
Taigi kol šie mokesčiai ir įmokos nesujungti – kai kalbama apie darbo jėgos apmokestinimo mažinimą, mintyse paprastai turima darbdavio dalis. Tai reiškia, kad iš to išloštų darbdaviai, o darbo užmokestis darbuotojams nepakiltų arba kiltų tiek, kiek lemia rinkos sąlygos.
Planų mažinti mokesčius darbdaviams buvo ir anksčiau. Pavyzdžiui, Seime tvirtinant socialinį modelį ir Darbo kodeksą numatyta tolygiai mažinti darbdavio sumokamą įmokų dalį. Galima tai pavadinti ir dovana verslui.
Ar tai blogai? Savaime tikrai ne, tačiau Lietuva susiduria su keletu problemų: „Sodra“ netenka dalies pajamų, bet dėl to nedidėja darbuotojų gaunamos pajamos. Mūsų šalis apskritai išsiskiria mažu perskirstymu per biudžetą, todėl negalime normaliai finansuoti nei švietimo, nei socialinės apsaugos, nei sveikatos srities.
Šis sprendimas galbūt net būtų sveikintinas, jeigu darbo jėgos apmokestinimas būtų mažinamas plečiant kitų mokesčių bazę, pavyzdžiui turto ir kapitalo. Susitarime rašoma apie „mažiau ekonomikos augimui žalingus mokesčius“, tik nepatikslinama, kas tai. Kol nekalbama apie didesnį turto ar kapitalo apmokestinimą, tol sunku pritarti ir darbdavio mokamų įmokų dalies mažinimui nuo darbo užmokesčio, nes tai būtų neteisingas vienos grupės prioritetų įtvirtinimas.
Beje, noras paremti verslą premjerui S. Skverneliui nesvetimas. Kai ministras pirmininkas svarstė numatyti „Sodros“ įmokų „lubas“ daugiausiai uždirbantiems, jis argumentavo, kad reikia sumažinti turtingiesiems tenkančią mokestinę naštą, nes tokias algas gauna patys gabiausi, itin aukštos kvalifikacijos vadovai ir specialistai, kuriantys didžiulę pridėtinę vertę valstybei.
Iš tiesų nėra visiškai akivaizdu, ar asmens gabumai atskleidžiami pagal tai, kokį darbo užmokestį jis gauna, bet ši frazė atspindi septynioliktosios Vyriausybės darbo esmę – sumažinti turtingiesiems tenkančią mokestinę naštą ir, kaip rašoma susitarime, „skatinti pozityvią nuomonę apie verslą“. Tarsi premjeras būtų verslo spaudos atstovas.