Mokytojai yra vieni blogiausiai valstybės apmokamų darbuotojų Lietuvoje (dar yra bibliotekininkai, bet čia atskira kalba – bibliotekų darbuotojus užversti pinigais, trigubai padidinus atlyginimus, daug nekainuotų, ir čia svarbiau nei teatrų ar operos rėmimas).
Tai, kad tarp mokytojų yra labai blogai dirbančių (o tokių, kuriuos reikėtų vyti iš mokyklos šūdina šluota, irgi esama), tai irgi atskira kalba, bet čia yra aišku, nuo kurio galo pradėti: negalima sakyti, kad jūs pirma pakelkite mūsų švietimo lygį iki kokios Skandinavijos kartelės, o tada mes jums imsime mokėti trečdalį skandinaviško atlyginimo, galbūt.
Taip negalima. Reikia pirma mokėti, mokėti daug, ir tada reikalauti rezultatų. Taip tik futbolininkams gali sakyti: jūs pirma žaiskite kaip Ispanijos ar Vokietijos čempionai, tada mes jums stadioną pastatysime, kad nereikėtų žaisti mėgėjiškoje aikštelėje su vištų laktomis vietoje tribūnų. Palaukite, net ir futbolininkams kai taip pasako, tai visi juokiasi.
Beje, kad jau paminėjau futbolą, tai jokiu būdu negalima griauti Vilniuje, Šeškinėje pradėto statyti prieš kelis dešimtmečius stadiono griaučių. Tas stadionas yra vaizdinė priemonė: „viskas, kas blogai su Lietuvos valdžia, vienoje vietoje“.
Ten galima vežioti ištisas mokinių kartas ir protinti: žiūrėkite ir mokykitės, ir dėkitės į galvą, kas būna, kai esi netikęs ir pataikai Vyriausybėn, turėsi gėdos dėmę visam gyvenimui.
Apie tave spręs ne pagal pastatytus Valdovų rūmus už dešimtkart viršytas sąmatas ir be jokio turinio viduje, o pagal griaučius, kuriuos tu palikai po savo kadencijos, kaip radęs.
Tai galioja absoliučiai visoms Lietuvos vyriausybėms, kurios rado griaučius ir išeidamos paliko griaučius. Kiekvienam buvusiam Vyriausybės vadovui reikėtų prie paradinio portreto, pakabinto galerijoje Vyriausybės rūmuose, prie švarko atlapo pripaišyti stadiono griuvėsius, kad būtų paskata kam nors kada nors tai pagaliau sutvarkyti.
Bet aš nukrypau nuo temos. Žinote, kodėl mokytojams reikia rasti pinigų – ir ne penkis ir ne dešimt procentų pridėti, bet mokėti prabangius, didelius, liuksusinius, sočius atlyginimus, ne tik duonai su sviestu, bet dar ir pyragui?
Todėl, kad nėra blogesnės reklamos valstybei jaunų žmonių akyse negu beturtė mokytoja su kostiumėliu iš skuduryno. Mokytojai yra valstybės ir valstybingumo ambasadoriai vaikų akyse, ir net jei ne visi juos myli, arba net jei pavydi jiems ilgų atostogų (nėra ko pavydėti, tiesą pasakius), ir jie negali būti ir atrodyti ubagais.
Atsimenu incidentą iš vaikystės, kai buvau antroje klasėje, ir per ilgąją pertrauką su draugais atėjęs į bufetą, radau, kad mokinių laikinai neaptarnauja, nes užvežė vištų ir jas pardavinėja mokytojams. Tai buvo laikai, kai valdiškoje prekyboje už valdišką kainą nusipirkti vištą buvo didelis radinys, nes apytuštės mėsos ir paukštienos parduotuvės su kanopomis ir tešmenimis jau buvo norma.
Ir tie mokytojai ir mokytojos, išdidūs (kaip aš apie juos galvojau), mano Dievai ir visagaliai autoritetai (kaip atrodo daugeliui antrokų), stovėjo kaip kumečiai eilėje prie pono išmaldos, ir patenkinti pirko ir vilko į mokytojų kambarį tas mirusias vištas pamėlusiomis galūnėmis su violetiniais lavondėmių atspalviais, negrabiai suvyniotas į šlykštų rudą popierių. Man tai buvo baisus iliuzijų žlugimas. Ir, priminsiu aš jums, anais laikais mokytojo statusas ir uždarbis, palyginti su likusiais darbuotojais, buvo gerokai aukštesnis. Tėvų, kurie atvarytų į mokyklą ir draskytų akis mokytojams, praktiškai nebuvo.
Mokytojai turėtų važinėti geresniais automobiliais negu 90 proc. mokinių tėvų. Tai yra būtina, kad nebūtų noro įžūlioms mamoms vyrų nupirktais automobiliais elgtis su mokytojomis kaip su tarnaitėmis ir atbėgus į mokyklą kelti bangas ir reikalauti ypatingos pagarbos ir popinimo savo mažiesiems genijams, nes Lukutis ir Austiejytė, žinokit, yra tokie gabūs ir tiek visko žino, kad patys galėtų mokytojus visko pamokyti, jiems juk ir namuose kala į galvas, kokie mokytojai ubagai, nelaimėliai ir durniai.
„Būsi nevykėlis, eisi į pedagoginį, tapsi mokytoju“, vaikai girdi namie ir dedasi į galvas.
Dideli mokytojų atlyginimai visų problemų neišspręstų, bet daugelį jų – tikrai, nes, lygiai taip pat kaip kariuomenėje paprastiems kaimo bernams yra vaizdžiai parodoma jų vieta, palyginti su gerai apmokamais ir geresnes uniformas vilkinčiais karininkais, taip ir mokykloje mokiniai (ir jų mamytės) labai gerai suprastų, kas čia viršininkas, jei mokytojas gautų viršininko atlyginimą.
„Viskas čia gerai, bet iš kur paimti tiek pinigų“, paklausite jūs. Pinigų yra: biudžetas pirmą kartą perteklinis, galima būtų net ir pasiskolinti kažkiek, reikia tik ryžto ir vizijos. Štai jums dar viena idėja Lietuvai: vienu mostu baigti mokytojų ubagystę. Nesakykit, kad neįmanoma.
O paskui sutvarkysim ir nuspardytas, nusidėvėjusias, išklypusiom durim lietuviškas mokyklas.