Šis klausimas yra itin jautrus: vienoje svarstyklių lėkštėje yra Lietuvos žemės kaina, kitoje – galimos didžiulės baudos. Klausimo fone esantis vienas pamatinių mūsų, LVŽS, siekių – išvengti spekuliacijos žemės ūkio paskirties žeme bei sudaryti sąlygas žemės ūkiu užsiimti visiems to norintiems – skatina ne tik spręsti šią problemą, bet ir daryti tai gerai apsvarsčius visus „už“ ir „prieš“.
Esminis aspektas, kurį itin skubantys politikai neretai ignoruoja, yra tai, jog Lietuva yra bendrosios Europos Sąjungos rinkos dalimi. Tai reiškia, kad didžioji dauguma (mokslininkų skaičiavimu – virš 70 procentų) nacionalinių teisės aktų turi būti rengiami atsižvelgiant į acquis communautaire.
Šis principas skaudžiai smogė šių metų pradžioje, kai Europos Komisija prieš Lietuvą ir dar keletą kitų valstybių narių pradėjo pažeidimo procedūrą dėl taikomų žemės pardavimo saugiklių – įvairių ribojimų įsigyti žemės ūkio paskirties žemę ne šalies piliečiams. Bent kiek susipažinusiems su ES teisės procedūromis tai reiškia labai garsų pavojaus signalą – paskutinį įspėjimą prieš atsiduriant Europos Teisingumo teisme ar gaunant baudą už konkurencijos taisyklių pažeidimą.
Šioje vietoje būtina pasidžiaugti mūsų europinės politikos efektyvumu. Užuot užsispyrus ir pykusis su Komisija, kaip tai padarė Lenkija ir Vengrija, ar besąlygiškai kapituliuojant ir atsisakant visų saugiklių, kaip tai padarė Latvija, mūsų diplomatų ir LVŽS europarlamentaro B. Ropės dėka pavyko surasti aukso vidurį ir įtraukti valstybės institucijas, Lietuvos žemdirbių bendruomenę ir Europos Komisiją į diskusiją apie tai, kaip geriau patenkinti visų pusių siekius. Ženklia šio dialogo dalimi tapo gegužės mėnesį Seime surengti debatai dėl žemės ūkio paskirties žemės pardavimo saugiklių, kurie tikrai padėjo tiek geriau suprasti Lietuvos žemdirbių rūpesčius, tiek ir Europos Komisijos pozicijas.
Tačiau diskusija dėl problemos savaime nėra problemos sprendimas. Ir prekybos žemės ūkio paskirties žeme klausimas yra puiki to iliustracija. Šią problemą reikia spręsti nedelsiant. Ir spręsti ją reikia visų pirma Europos Sąjungos teisės apibrėžtose ribose, kartu ginant mūsų pamatines vertybes ir interesus, iš kurių svarbiausias – apsaugoti žemės rinką nuo spekuliacijos ir sudaryti galimybę žemės ūkiu bei gerovės kaime kūrimu užsiimti visiems, kas gali, nori ir pajėgia tai daryti.
Užkietėjusių liberalų argumentai, kad neva nereikia riboti šios pamatinės ES laisvės, skamba gražiai: vertybės, konkurencija ir daug kitų demagogiškų formuluočių, po kuriomis neretai slepiasi grobuoniški tikslai ar tiesiog nesugebėjimas suvokti platesnės perspektyvos. Gražiai jie skamba tol, kol nesusiduria su realybe. O realybė paprastai skiriasi nuo itin supaprastintų teorinių modelių, kuriais vadovaujasi laisvosios rinkos apologetai. Kaip tik praėjusį penktadienį turėjau puikią progą aptarti tokio liberalizavimo pasekmes su žaliųjų partijų atstovais iš Vidurio ir Rytų Europos šalių, visiškai liberalizavusių žemės rinką. Išvados – ganėtinai liūdnos. Šalyse su gerokai žemesniu pajamų lygiu žemė irgi yra pigesnė. Ir tai sudaro puikias sąlygas ne vien investicijoms, bet ir spekuliacijoms.
Darnios politikos principas reikalauja sprendimus priimti tik gerai apsvarsčius visas jų pasekmes ir pasirinkus geriausią alternatyvą. Prekybos žemės ūkio paskirties žeme pasirinkimo ribos – gana aiškios, tačiau plačios ir paliekančios daug erdvės diskusijoms ir klaidoms. Mes akcentuojame profesionalumą, todėl pasirinkimo galimybių susiaurinimui ir klaidų galimybės sumažinimui turime atsižvelgti į taisykles, kurias nustato integrali Lietuvos teisės dalis – Europos Sąjungos teisė. O ji leidžia valstybėms narėms reguliuoti rinką, jei tai yra pagrįsta teisėtomis priežastimis. Tai taikoma ir žemės rinkai. Pagrindinė sąlyga – kad tokie apribojimai būtų nediskriminaciniai, proporcingi, ir kad būtų pagrįstas jų reikalingumas.
Jau paviršutiniška europinės teisės ir Lietuvoje taikomų žemės pardavimo saugiklių analizė leidžia teigti, kad buvome nuėję neteisingu keliu. Europinė acquis, saugoma Europos Komisijos ir aiškinama Europos teisingumo teismo (ES TT), yra vienareikšmiška – visų ES valstybių narių piliečiai kiekvienoje jų turi turėti tas pačias teises. Todėl akivaizdu, kad neverta net bandyti uždrausti įsigyti žemę ne Lietuvos piliečiams...
Nepavyks uždrausti jos įsigyti ir ne ES šalių piliečiams. Tačiau trečiųjų šalių atžvilgiu ES teisė yra lankstesnė. Tai pažymėta ir užpernai priimtoje direktyvoje dėl kovos su pinigų plovimu ir terorizmo finansavimu (direktyva 2015/849), numatančioje galimybę pavesti atitinkamoms institucijoms tikrinti investuotojo patikimumą.
Iki šiol taikytas profesinio išsilavinimo kriterijus – reikalavimas, kad žemės ūkio paskirties žemę galėtų įsigyti tik turintys žemės ūkio išsilavinimą, taip pat prieštarauja ES teisei. Tą yra pažymėjęs tiek ES TT (byloje C-452/01), tiek ir Komisija, šią gegužę šiuo pagrindu pradėjusi pažeidimo procedūrą prieš Lietuvą.
Lygiai taip pat abejonių kelia ir siūlymas leisti įsigyti žemę tik tų ES valstybių narių piliečiams, kurios analogišką teisę numato Lietuvos piliečiams. Bylose prieš Suomiją (C-118/07) ir Liuksemburgą (C-266/03), ES TT yra aiškiai pasisakęs, kad visų valstybių narių piliečiai visoje ES turi naudotis vienodomis teisėmis, o šio principo nesilaikančios šalys atsidurs Teisingumo teisme. Tai parašyta ir ES sutarties 259 straipsnyje.
Kaipgi tuomet spręsti šią, visą žemės ūkio sektorių kamuojančią ir potencialiai daug kainuoti galinčią, problemą? Kurti gudragalviškas schemas – gal ir smagus užsiėmimas, tačiau dažnai neproduktyvus. Kur kas išmintingiau europinės teisės klausimus pradėti spręsti nuo ES pamato – vertybių.
Mes nematome jokio poreikio laikytis dar griežtesnės ES teisės interpretacijos nei tai daro ES institucijos. O ES institucijos – tiek Komisija, tiek ir ES TT – yra pripažinę, kad žemės ūkio paskirties žemė yra ypatinga prekė. Teisingumo teismas yra suformulavęs pakankamai aiškius kriterijus, kuriais turi būti pagrįsti tokie apribojimai. Neabejoju, kad visi diskusijos dalyviai yra su jais puikiai susipažinę, tačiau, manau, reikalinga juos pakartoti vienoje vietoje.
Ir taip – europinė teisė, kaip Komisija pakartojo ir neseniai išleistame komunikate, numato, kad prekybos žeme apribojimai gali būti taikomi siekiant padidinti žemės ūkio veiklos efektyvumą, taip pat ir tam, kad būtų išvengta spekuliacijos žeme (byla C-182/83 Fearon). Apribojimus galima taikyti siekiant apsaugoti žemdirbių bendruomenes, siekiant išlaikyti tokį žemės ūkio valdų pasiskirstymą, kuris skatintų gyvybingų ūkių veiklą ir žaliųjų kraštovaizdžio erdvių plėtrą, darnų žemės ūkio paskirties žemės naudojimą, siekiant išvengti gamtinių kataklizmų, palaikyti ir plėtoti darnų žemės ūkį. Pastaroji sąlyga konkrečiai numato žemės paskirties reguliavimą ir valstybės pastangas užtikrinti, kad ji būtų naudojama nustatytam tikslui (byla C-452/01, Ospelt,). Tinkamu kriterijumi laikomas ir reikalavimas, kad žemės savininkas gyventų ir ūkininkautų savo ūkyje, jei tai reikalinga tradicinio ūkininkavimo išsaugojimui (Byla C-370/05, Festersen), nors kiek platesnį reikalavimą, kad naujasis žemės savininkas persikeltų į įsigytą sklypą, keletu atvejų ES institucijos įvertino kaip nelabai suderinamą su aquis. Su ES teise suderinamas ir žemės paskirties nustatymas ir reikalavimas, kad savininkai jos laikytųsi (bylos C-302/97 Konle, bylos Nr. C-519/99 – C-524/99 ir C-526/99 – C-540/99), įskaitant griežtesnį nacionalinio saugumo prasme svarbių ir gretimų teritorijų naudojimo reglamentavimą (C-423/98, Albore). Netgi pardavimo kainos kontrolė yra leistina priemonė, jei ji vykdoma remiantis aiškiais, sąžiningais, proporcingais ir visuotinai taikomais kriterijais (byla C-577/11).
Teisinių problemų nekelia galiojanti Nyderlandų, Prancūzijos ir kitų ES narių praktika, kai žemę galima parduoti tik patikrinus, ar pirkėjas, pardavėjas ir pati kaina atitinka žemės ūkio sektoriaus tikslus. Tiesa, ES sutarčių prievaizdų teigimu, tai tikrinti galima tik iki sandorio. Bet kokia kontrolė, vykdoma jau po sandorio ir kuri leistų anuliuoti nuosavybės teisių perdavimo faktą, yra laikoma pažeidžiančia teisinio tikrumo principą (byla Nr. C-452/01).
Ši nedidelė europinės teisės ir nacionalinių poreikių analizė leidžia suformuluoti tris pagrindines idėjas, kaip, nepažeidžiant laisvo kapitalo judėjimo principo, turėtų būti reguliuojama prekyba žemės ūkio paskirties žeme bei kaip toks reglamentavimas turėtų būti pagrįstas.
Visų pirma, kainų kontrolė. Akivaizdu, kad žemės kainai Lietuvoje sudarant tik apie ketvirtadalį – dešimtadalį analogiško rodiklio daugumoje „senosios Europos“ šalių, rinka turi didžiulį spekuliacinį potencialą. Esu įsitikinęs, kad vieningoje rinkoje kainos palaipsniui susilygins. Ir noriu, kad tai atsitiktų taip greitai, kaip greitai bei neskausmingai prie to gali prisitaikyti Lietuvos ūkininkai ir kiti žemės ūkio rinkos dalyviai. Tačiau, jei tai vyks staigiai, pagrindiniais laimėtojais iš kainų augimo taps ne Lietuvos ūkininkai. Ir net ne Lietuvos prekybininkai. Todėl turime riboti galimą kainų augimą, pavyzdžiui, nustatant, kad pardavėjas žemės ūkio paskirties žemės negali parduoti už kainą, pusantro karto didesnę nei analogiškos žemės kaina toje pačioj vietovėje.
Antra – skaidresnis ir efektyvesnis teritorijų planavimas. Jau prasidėjusios regioninės politikos reformos kontekste turime unikalią galimybę vienu šūviu nušauti net keletą kiškių. Laikydamiesi europinio subsidiarumo principo ir vykdydami savo pažadą įgalinti vietos savivaldą būti labiau atsakinga už savo ateitį, turėtume suteikti savivaldybėms platesnes galimybes savarankiškiau planuoti teritorijas. Tam reiktų numatyti prievolę žemės ūkio paskirties žemę naudoti pagal savivaldybės ar net konkrečios vietovės lygmens bendruosius ir specialiuosius planus. Vietos savivalda – arčiausiai kiekvieno piliečio ir arčiausiai žemės esantis valdžios lygmuo. Turime pasitikėti savo piliečiais ir savivaldybėmis, kad jie sugebės geriausiai išnaudoti savo vietovės galimybes spartesnei bei darnesnei vietos plėtrai. Kartu pabrėžiu, kad pasitikėjimas neturi reikšti besąlyginio tikėjimo – valstybė turi pasilikti efektyvias kontrolės priemones ir sudaryti visas sąlygas atitinkamoms institucijoms bei pilietinei visuomenei pastebėti, pranešti ir padėti užkardyti piktnaudžiavimus tokiomis teisėmis.
Na, ir trečia – keletas smulkesnių detalių. Nedidelės priemonės, tokios kaip reikalavimas už žemės pirkimo sandorius atsiskaityti tik negrynaisiais pinigais, galimybė įvertinti iš ne ES šalies atvykusio pirkėjo patikimumą, galbūt net teisės įsigyti žemę ribojimas asmenims ir įmonėms, padariusiems finansinius nusikaltimus, gal ir netaptų esminiais saugikliais, tačiau būtų pateisinami kaip teisėtos ir proporcingos priemonės, saugančios žemės rinką nuo spekuliacijų, o ilguoju laikotarpiu – ir prisidėtų prie skaidresnės ir sąžiningesnės rinkos kūrimo.
Kaip matome, norintieji išvengti spekuliacijų Lietuvos žeme gali nesunkiai atsidurti laiminčioje pusėje. Toks siekis nėra prieštaraujantis tiek galiojančiai ES teisei, tiek ES TT pateiktoms interpretacijoms. Tiesiog rengdami sprendimą turime deramai atsižvelgti į europinę teisę, aiškiai suformuoti savo tikslus ir juos pagrįsti. LVŽS, net ir skirdama ypatingą dėmesį Lietuvos žemdirbių siekiams, nelaiko savęs visažine. Esame įsitikinę, kad optimalus sprendimas gimsta tik atviroje diskusijoje. Joje dalyvauti ir kviečiu šiuo straipsniu.