Kas yra šie žmonės: Gediminas Kirkilas, Juozas Bernatonis, netgi jaunasis Andrius Palionis, kurio kelią į socdemų partiją nutiesė jo a. a. tėvas Juozas Palionis, Antanas Vinkus ir keistai prie šių veikėjų prisišliejęs Algirdas Butkevičius? Na, ir dar kelios politikės – Irena Šiaulienė ir Rimantė Šalaševičiūtė.
G. Paluckas savo istoriją dar tik kuriasi, ji gali būti visokia, ir labai sėkminga, ir labai nesėkminga. Lygiai kaip ir socialdemokratų kelias kairiųjų manifesto idealų link. Tačiau vadinti šią partiją kairiąja jau šiandien yra ir dirbtina, ir net šiek tiek juokinga.
Ką bendra su kairiosiomis vertybėmis turi ką tik, be žymiųjų veidų, socialdemokratų partiją palikę dar keli veikėjai? Užsienio reikalų viceministrai Neris Germanas ir Darius Skusevičius, ministro Lino Linkevičiaus patarėjas Domas Petrulis ar teisingumo ministrės patarėjas Nerijus Jukna?
Nieko. Tik tai, kad LSDP buvo jų karjeros garantas. Bet jie ir yra veidas tikrosios Lietuvos socialdemokratų partijos.
Apskritai kalbos apie kaires ir dešines partijas Lietuvoje viešojoje erdvėje yra paviršutiniškos, nes vis lyginamės su europinėmis partijomis, o juk mes visai iš kitokios materijos. Jei žmonės Lietuvoje netgi per kelias kartas – senelis, tėvas, dabar – gal jau ir sūnus – balsavo už LSDP, jie balsavo ne už kairiąsias vertybes, o už A. M. Brazauską ir tai, ką siejo su juo. Nes A. M. Brazauskas su kairiąja ideologija turėjo bendra lygiai tiek, kiek komunistų partija, ypač savo galiojimo vidury ir pabaigoje, buvo kairioji.
Tai buvo ne partija. Tai buvo aparatas. Ir LSDP buvo ir yra ne kairioji partija. Tai buvo aparatas.
Nors per gimimo ar mirties minėjimo progas A. M. Brazauskas sulaukia tolygaus beatifikacijai patoso ir dėl sunkiai suprantamų priežasčių itin uoliai šiuo klausimu šiais metais dirbo nacionalinis transliuotojas, jis Lietuvoje taip pat šeimininkavo ne kaip demokratinės valstybės prezidentas ar premjeras. Taip, naujų žaidimo taisyklių jis pramoko, viešai jų laikėsi, bet jis valdė aparato pagalba. Ir šiame kontekste jis buvo nuoseklus, nuoseklus aparato vadovas. Nuolatinis pabrėžtinas kalbėjimas apie valstybės stabilumą ir apie ministrus specialistus taip pat buvo integrali šio nuoseklumo funkcinė dalis.
Kietame A. M. Brazausko kumštyje buvo visas ūkis per savus žmones. Pavyzdžiui, už dujų sektorių konkrečiai buvo atsakingas jau užmarštin išeinantis Anicetas Ignotas. „Lietuvos geležinkelių“ vadovu Stasys Dailydka buvo paskirtas juk dar A. M. Brazausko. Valstybės stabilumą garantavo ir ministrai specialistai, tačiau A. M. Brazausko supratimu jie buvo visai ne tai, apie ką šiandien svaičioja Ramūnas Karbauskis su Sauliumi Skverneliu.
R. Karbauskiui apie specialistus ministrus turbūt bus papasakojęs jo tėvas, o S. Skvernelis už valdžią nusipirko visą paketą ir dabar jam nieko nelieka, tik tylėti.
Taip, A. M. Brazausko ministrai specialistai buvo savo srities specialistai: melioracijos ūkio, kelių tiesimo ar sveikatos apsaugos. Bet pagal to laikmečio sampratą, jie buvo savo sričių vadybininkai, pagal partinę priklausomybę – ir politikai, jeigu norite. Ir paskirti į postus jie neaikčiodavo nuo naujovių ir pusę metų nežioplinėdavo.
Kas buvo A. M. Brazauskui Neris Germanas? Dabar ėmęs ir demonstratyviai pasitraukęs iš socialdemokratų partijos. 1988–1989 m. – LKP CK pirmojo sekretoriaus padėjėjas. Tada – prezidento A. M. Brazausko patarėjas. Po to, kaip aparato veikėjas, užsienio reikalų ministerijoje buvo viskuo, kuo norėjo ir ko reikėjo aparatui. O Juozas Bernatonis? Pradėjo kaip kompjaunimo aktyvistas, tada – LKP CK Mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus instruktorius, 1993–1996 m. Seimo pirmininko Česlovo Juršėno pavaduotojas. 1997–1998 m. prezidento Algirdo Brazausko patarėjas politikos klausimais, 1998 m. referentas. 2001–2003 m. A. Brazausko Vyriausybėje – vidaus reikalų ministras. 2004–2006 m. ministro pirmininko A. Brazausko patarėjas vidaus politikos klausimais, vėliau – ministro pirmininko Gedimino Kirkilo vyriausiasis patarėjas. Nė per žingsnį nuo A. M. Brazausko.
O Gediminas Kirkilas? 1988 m jis buvo A. M. Brazausko, kaip LKP CK pirmininko, atstovas ryšiams su spauda, paskui jau jo, kaip LDDP pirmininko, pirmasis pavaduotojas, A. M. Brazausko, kaip Aukščiausiosios tarybos Atkuriamojo Seimo deputato, padėjėjas.
Antano Vinkaus karjera sovietmečiu buvo neatsiejama nuo A. M. Brazausko, jis buvo aukštas pareigas užimantis specialistas sveikatos apsaugos sistemoje. Jei norite – politikas ar vadybininkas. Specialistas ministras. O J. Palionis, A. Palionio tėvas, kuriam šis ir paliko savo tėvoniją, rinkiminę apygardą ir aukštą vietą socialdemokratų partijoje, sovietmečiu buvo Melioracijos ir vandens ūkio ministerijos kolegijos sekretorius, ministro padėjėjas, Techninio skyriaus viršininko pavaduotojas, viršininkas, o vėliau – ir Žemės ūkio ir maisto pramonės skyriaus instruktorius.
Ir A. Butkevičius per A. M. Brazausko liniją visai tinka prie šios kompanijos, nes iš eilinio tikro socdemuko prasimušė iki paties A. M. Brazausko. Buvo jo ministru specialistu.
Tad kai šiandien G. Kirkilas sako, kad jam rūpi valstybės stabilumas ir kad jis negali balsuoti prieš valstiečių pasiūlytą skurdo biudžetą, aš bandau išsiversti ir suprasti, ką jis iš tikrųjų galvoja. Ir greičiausiai G. Kirkilas mąsto, kad socialdemokratų partija nebėra aparato partija, nes aparato žmonės ten prarado pozicijas.
Valdžią partijoje paėmė eiliniai plebėjai, kurie neturi nei nuovokos apie valstybės valdymą, nei gebėjimų, nei patirties. Parašyti kairiųjų manifestą yra, na, gerai, kelių dienų darbas, kai reikia dailiai suformuluoti sakinius, kad skambėtų. Valdyti valstybę ir kontroliuoti resursus žąsyčiams niekada niekas neleisdavo.
Kai J. Bernatonis sako, kad jis širdyje yra socialdemokratas, bet kairiųjų manifestas nėra jo, kaip tikrojo socialdemokrato vėliava, tai jo socialdemokratijos suvokimą taip pat reikia interpretuoti. Lygiai tą patį sako I. Šiaulienė. Aparato žmonės juk niekada nesivadovavo ideologija, net jei rašė ir gynėsi disertacijas skambiais pavadinimais. Narystė komunistų partijoje buvo būtina priedanga dirbti aparate. Narystė LSDP buvo privaloma, nes tokia buvo naujoji aparato taisyklė. Padiktuota naujų realijų, vadinamosios demokratijos.
Tad taip, kažkuria prasme tikrai vyksta epochos virsmas. Aparato veikėjai tiesiog paseno. Jie nebeturi jėgų kovoti, nes jų gretos retėja, jėgos menksta. Tačiau juos keičia kita Lietuvos nelaimė. Nauji žmonės, kurie arba be vertybių, be jokių moralinių skrupulų, arba be gabumų ar supratimo, ką jie turi daryti.
Galima, žinoma, sakyti, kad tai – aparato, uzurpavusio valstybę, ar A. M. Brazausko tikrasis indėlis, vis dar neįvertintas iki galo. Bet tai jokiu būdu nepateisina kitų Lietuvos politinių judėjimų nekompetencijos ir godumo, nes alternatyvą jiems ir aparatui mes dabar regime pačiu baisiausiu pavidalu. Kai visi, galbūt išskyrus vieną kitą ministrą, išvis nesupranta, nei koks jų tikslas šioje ašarų pakalnėje, o jų neva užnugaris Seime šoka pagal aikštingo vado R. Karbauskio nuotaikas.
Ir G. Kirkilas yra teisus – valstybė tikrai pavojuje.