Bus progų pasakyti daug gražių žodžių apie neeilinę asmenybę. Bet Vytautas Landsbergis yra daugiau nei vien iškili asmenybė, daugiau net nei pirmasis Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas. Todėl šia proga yra verta ne rungtyniauti, kas daugiau jubiliejinių liaupsių pasakys, bet aptarti tai, ko kitaip negaliu pavadinti kaip tik „Landsbergio reiškiniu“.
Kodėl kalbu apie „Landsbergio reiškinį“ – todėl, kad yra verta suvokti, kuo Lietuva buvo ypatinga ir išsiskirianti 1988–1992 metais, kokį lemtingą pasaulio istorijai geopolitinį vaidmenį ji suvaidino, ir kiek tai buvo lemta Landsbergio asmenybės, kad visą šį XX amžiaus pabaigos vyksmą yra verta pavadinti „Landsbergio reiškiniu“. Todėl ir Vytauto Landsbergio asmenybę yra verta nagrinėti kaip šio reiškinio sudėtinę dalį: reiškinio, kuris darė įtaką jam pačiam, ir reiškinio, kuriam pats V. Landsbergis darė didžiulę įtaką.
Kyla klausimas, kodėl „Landsbergio reiškiniui“ priskiriu tik 1988–1992 metus? Tai tikrai nereiškia, kad Vytauto Landsbergio įtaka Lietuvos politinei raidai vėlesniais metais buvo menkesnė. Tiesiog Lietuvos įtaka globaliems procesams 1988–1992 buvo ypatinga ir šį aspektą vadinu „Landsbergio reiškiniu“, kurį keliomis pastabomis ir bandau aptarti.
Tikrai nesiimu aptarti visų šio reiškinio aspektų, nes tam reikėtų specialios akademinės studijos, todėl aptarsiu tik tris svarbius šio reiškinio epizodus: 1) kaip Sąjūdis 1988-aisiais iš visuotinio netikėjimo sugebėjo pagimdyti Didįjį Tikėjimą; 2) kaip Kovo 11-oji Lietuvą pavertė ypatinga geopolitine „žaidėja“; 3) kaip Sausio 13-oji sugriovė Sovietų Sąjungą.
Tai trys epizodai, kurie geriausiai apibūdina „Landsbergio reiškinį“ ir jo išskirtines ypatybes: ypatingo lietuviško Didžiojo Tikėjimo galia, realizuota per Sąjūdį; 1990-ųjų Kovo 11-oji – vienintelė tikra Nepriklausomybė visoje Sovietų Sąjungos teritorijoje iki pat žlugusio 1991 m. rugpjūčio pučo Maskvoje; ir Vytautas Landsbergis – vienintelis 1988–1992 politinis lyderis ir valstybės vadovas ne iš „nacionalinių komunistų“ ar partinės nomenklatūros gretų. Štai šių lietuviškų ypatumų visuma ir yra tai, ką aš vadinu „Landsbergio reiškiniu“. Ir nagrinėju kaip reiškinį.
Tikėjimo Revoliucijos šauklys. Žodžio didmeistris
Esu rašęs, kad man Sąjūdžio istorija, kurioje ir pačiam teko dalyvauti, ypač jos trumpa, bet aistringa 1988–1990 m. atkarpa, yra ne tik gausių įvykių istorija, kurią gal ir nėra sudėtinga papasakoti, bet ji yra ir stipriausio iš žmogiškųjų jausmų – tikėjimo istorija, kurią yra daug sudėtingiau papasakoti ar aprašyti.
Galiu tik pasikartoti, kaip tų dienų ir įvykių liudininkas ir dalyvis, kad iki pat 1988-ųjų antrosios pusės Lietuvos visuomenėje netikėjimo buvo daugiau nei tikėjimo. Bet virsmas buvo pakankamai greitas, nors Sąjūdis turėjo jį lipdyti labai atsargiai – visą laiką bandydamas atrasti ir neperžengti ribos, už kurios viskas galbūt būtų buvę sutriuškinta.
Sąjūdis įsibėgėjo, kai buvo įveiktas netikėjimas. Netikėjimas, kad kas nors gali keistis. Netikėjimas, kad po geležine uždanga esančioje totalitarinėje imperijoje įmanomos permainos. Netikėjimas, kad gali prasidėti tikras tautos Sąjūdis.
Tuomet pirmiausia radosi kitoks, naujas kalbėjimas. Kalbėjimas, paremtas tiesa. Necenzūruotas ir nevaržomas kalbėjimas. Tiesos žodis gimdė tikėjimą. Tikėjimą, kad melu ir prievarta grindžiama santvarka nėra amžina.
Einant pakankamai sparčiai, tačiau laipsniškai, skepsis ir netikėjimas iš pradžių virto tikėjimu pačiu Sąjūdžiu, o po to gana greitai ir tikėjimu Sąjūdžio įvardyta Lietuvos Nepriklausomybės idėja.
Taip gimė Didysis Tikėjimas. Vytautas Landsbergis gana greitai tapo šio naujo kalbėjimo, naujo žodžio, plėtusio tikėjimo bangą, tikruoju lyderiu. Nes jau tada paaiškėjo, kad jis yra tikras žodžio didmeistris. Šiame naujame Didžiajame Tikėjime Vytautas Landsbergis buvo lyg to tikėjimo vyriausiasis kunigas. Jis buvo neprilygstamas tikėjimo dalintojas. Jo žodžiai atrodė pagrįsti ir svarūs, jie tirpdė netikėjimą ir įkvėpė tikėjimą. Jis kalbėjo apie laisvę, tiesą, gėrį ir blogį, aiškino, kas yra teisinga ir kas ne. Tai buvo žymiai daugiau nei politiko kalbos. Tai buvo ir įkvepiantys dvasinio vadovo pamokymai.
Vytauto Landsbergio kalbėjimas išsiskyrė Sąjūdžio bangoje, kurioje netrūko gerai žodį valdžiusių inteligentų. Jo trumpi, nepaprastai tikslūs ir suprantami greitai besikeičiančių įvykių, reiškinių vertinimai buvo tai, dėl ko minios žmonių traukdavo į Sąjūdžio mitingus. Jie puikiai atspindėjo laikmečio dvelksmą, buvo tarsi svarbiausių laiko ženklų išryškinimas daugybės kalbėjimų ir nuomonių jūroje.
Ir čia negaliu susilaikyti nuo kelių pastebėjimų apie tai, kaip, mano manymu, likimas ir genetika leido tapti Vytautui Landsbergiui tokiu žodžio didmeistriu. Landsbergių (Žemkalnių) ir Jablonskių genai atnešė ne tik valstybės kūrimo patirties, bet ir kalbos bei žodžio grožio prigimtinę pajautą. Muziko klausa žodžio skambėjimui, čiurlioniados nagrinėjimo kruopštumas ir slaptas poeto talentas lėmė tą dėmesį kiekvienam žodžiui ir tą neprilygstamą žodžio didmeistrystę. Tai ir buvo priežastis, kodėl Didžiajam Tikėjimui vadovauti teko Vytautui Landsbergiui.
V. Landsbergis savo žodžiu stiprino ir gilino Tikėjimą, o vis labiau savo galia patikintis Didysis Tikėjimas iš Vytauto Landsbergio sukūrė nepalaužiamą politikos lyderį. Tokią nepalaužiamą laikyseną lėmė daugelis faktorių: ir giminės genetika, ir Sąjūdžio bendražygių pasitikėjimas, ir bekompromisio Kauno Sąjūdžio parama, bet svarbiausia buvo abi puses stiprinantis rezonansas tarp V. Landsbergio, jo žodžio ir Didžiojo Tikėjimo. Tik asmeninė gili valstybinė (ir muzikinė) klausa galėjo tokį rezonansą sukurti.
Tikėjimo vedamas Sąjūdis išsiliejo į stipriausią politinę bangą. Stipriausią ne tik Lietuvoje, bet ir Baltijos valstybėse bei dar plačiau. Ne veltui tuo metu estai juokaudavo, kad „estai rūpinsis Estijos nepriklausomybe iki paskutinio lietuvio“. Visos Rusijos ir Sovietų Sąjungos demokratai mokėsi iš lietuvių ir Lietuvoje spausdino savo pogrindinius laikraščius. Net Lietuvos Kompartija, siekdama išlikti bent kiek politiškai reikšminga, su Sąjūdžio pagalba skubėjo išstatyti į priekį Brazauską ir atsiskirti nuo sovietų kompartijos. Taip Lietuvoje gimė tai, kas pasaulyje yra vadinama „nacionalkomunistais“. Tokia Didžiojo Tikėjimo galia atvedė Lietuvą ir iki Kovo 11-osios.
Kovo 11-osios architektas: Lietuva vienintelė
Yra daug parašyta apie Kovo 11-ąją, pasirengimą jai, jos aktų rengimą, diskusijas ir svarbiausius balsavimus. Todėl sustosiu tik ties keliais pagrindiniais akcentais.
Lietuva tą dieną paskelbė atstatanti Nepriklausomybę. Be jokių išlygų. Už tai balsavo net ir Algirdo Brazausko nacionalkomunistai. Vytautas Landsbergis buvo išrinktas Aukščiausios Tarybos – Atkuriamojo Seimo Pirmininku. Po to Lietuvoje buvo sukelta nemažai erzelio, kodėl ne A. Brazauską išrinko. Lietuva greitai sulaukė Gorbačiovo sprendimo dėl energetinės blokados įvedimo.
Po kelių mėnesių Estijos ir Latvijos naujai išrinktos Aukščiausios Tarybos savo vadovais išsirinko vietinius nacionalkomunistus: buvusį ilgametį Estijos TSR Aukščiausios Tarybos pirmininką Arnoldą Riuitelį ir buvusį Latvijos KP CK sekretorių bei sovietinės Latvijos Aukščiausios Tarybos pirmininką Anatolijų Gorbunovą. Abu neblogi lyderiai, bet tokie vietiniai brazauskai. Estija ir Latvija nepatyrė jokių blokadų.
Kartu latviai ir estai tuo metu priėmė sprendimus atidėti pilnos nepriklausomybės skelbimą iki pasibaigs pereinamasis laikotarpis. Pilną Nepriklausomybės atstatymą estai ir latviai paskelbė tik 1991 rugpjūčio 20 ir 21 dienomis, po to, kai paaiškėjo, kad Maskvoje žlugo pučas.
Taip po 1990-ųjų Kovo 11-os Lietuva liko viena ir išskirtinė: vienintelė paskelbusi atstatanti visišką Nepriklausomybę, ir vienintelė išsirinkusi vadovu ne nacionalkomunistų lyderį, o Vytautą Landsbergį.
Taip Lietuva tapo didžiulių geopolitinių kovų epicentru: Michailas Gorbačiovas ultimatyviai reikalavo atšaukti Kovo 11-os sprendimus ir grasindamas paskelbė energetinę blokadą, Vakarai neskubėjo pripažinti Lietuvos Nepriklausomybės, tačiau JAV Prezidentas George‘as Bushas buvo priverstas Lietuvos reikalu spausti M. Gorbačiovą, kad tas atšauktų blokadą. Nepaisant M. Gorbačiovo spaudimo ir nepaisant Vakarų tylaus noro, kad Lietuva nepakenktų M. Gorbačiovui, Lietuva nenusileido. Skelbė visokius pseudo moratoriumus, bet nenusileido. Nes V. Landsbergis nenusileido. Nes jis nebuvo iš nacionalkomunistų. Nes Lietuva buvo padariusi istorinį Kovo 11-osios sprendimą – visa apimtimi, be jokių pereinamųjų laikotarpių atkūrusi Nepriklausomybę.
Štai čia ir matome tą ypatingą „Landsbergio reiškinio“ priežasčių ir pasekmių rezonansinę grandinėlę: V. Landsbergio žodis buvo labai svarbus visuotiniam netikėjimui virstant į visuotinį Didįjį Tikėjimą, Didysis Tikėjimas Vytautą Landsbergį pavertė ne tik politiniu lyderiu, bet pirmiausia nepalaužiamu lyderiu. Sąjūdžio Didžiojo Tikėjimo visuotinė galia ir Vytauto Landsbergio lyderystė lėmė tai, kad Lietuva vienintelė savo valstybės vadovu išsirinko ne nacionalkomunistų nomenklatūros atstovą ir kartu paskelbė atstatanti pilną Nepriklausomybę.
Lietuva, kaip ir Latvija ir Estija, galėjo tuo metu valstybės vadovu išsirinkti taip pat kokį nors nacionalkomunistą (kad ir tą patį A. Brazauską) bei paskelbti tik kokį nors pereinamąjį laikotarpį visiško suvereniteto link. M. Gorbačiovas nebūtų skelbęs blokados, Vakarai nebūtų suirzę dėl „Lietuvos klausimo“, kurį jiems nuolat uždavinėjo įkyrūs Vakarų žurnalistai, jau tapę nepriklausomos Lietuvos draugais. Bet Lietuva valstybės vadovu išsirinko Vytautą Landsbergį ir Lietuva nuėjo kitu keliu. Taip pat ir pasaulis nuėjo kitu keliu. Todėl mes švenčiame 1990-ųjų Kovo 11-os metines, o estai ir latviai – tik 1991-ųjų Rugpjūčio 20-osios ir 21-osios metines.
Sausio 13-os pergalės vadas: apginta Nepriklausomybė, sugriauta Sovietų Sąjunga
Apie Sausio 13-osios pergalę taip pat viskas jau yra parašyta ir pasakyta.
Galima tik prisiminti, kad sausio pradžioje viskas prasidėjo nuo kainų pakėlimo. Ir G. Busho pasiryžimo sausio 15-ąją smogti Irakui ir išvaduoti Kuveitą. Buvo aišku, kad tuo metu, kai visas pasaulis stebės tik Persų įlanką, Maskvai ateina tinkamas metas susidoroti su nepalenkiama Lietuva.
Sausio 8-ąją, po kainų pakėlimo, – įtūžusios penktosios kolonos žygis iš penketuku vadintos Burdenkos gamyklos. Pirmąją bangą atrėmė rūmų apsauga, o antroji, žymai galingesnė banga, plūstanti Aukščiausiosios Tarybos link, atsirėmė į ją apjuosusią dar skaitlingesnę gynėjų minią.
Tai buvo pergalės raktas. Neginkluoti, bet ryžtingai ginti valstybę nusiteikę piliečiai. Daug piliečių. Šimtai tūkstančių. Juos pakvietė Vytautas Landsbergis ir jie atėjo. Atėjo, nes tikėjo. Tikėjo, nes nebijojo ir suprato, kad elgiasi teisingai, kad tai yra jų pareiga. Jie tikėjo todėl, kad tikėjo valstybe ir pasitikėjo tuo, ką tuomet darė Aukščiausios Tarybos vadovybė.
Po to atėjo Sausio 13-oji – laikas brutaliai karinei jėgai. Bet tautos ryžtas ginti savo valstybę ir svarbiausias jos institucijas buvo toks didelis, kad M. Gorbačiovas atsitraukė. Nes jis suprato, kad tautos palaikomos Aukščiausiosios Tarybos šturmas reikštų jo paties pabaigą ir visos perestroikos pabaigą.
Tuo pat metu Maskvoje įvyko ir didžiausias Rusijos istorijoje mitingas – paramos Lietuvai mitingas. Beveik milijonas maskviečių išėjo į gatves protestuodami prieš M. Gorbačiovo veiksmus Vilniuje ir išreikšdami solidarumą su Lietuva. Rusijos demokratai mokėsi iš Lietuvos, kaip reikia ginti demokratiją.
Sausio 13-ąją Maskvos imperinis revanšizmas pralaimėjo Vilniuje. Kremliaus atsitraukimas reiškė Lietuvos susitelkimo pergalę, kuri niekaip neatsiejama nuo Vytauto Landsbergio asmens ir jo gebėjimo palaikyti piliečių tikėjimą valstybe. Kremliaus atsitraukimas buvo ir imperijos pabaigos pradžia. Kartu tai reiškė ne tik SSRS, kaip imperijos žlugimo pradžią, bet ir naujai iškilusios Rusijos dar vieną bandymą eiti europiniu keliu. Po Sausio 13-osios pralaimėjimo imperijos sargams beliko tik pučas. Imperijos pabaiga ir atėjo 1991-ųjų rugpjūčio 19-ąją, kai Rusijos demokratai pučistams parodė, kad jie gerai išmoko Vilniaus pamokas – šimtai tūkstančių maskviečių išėjo į gatves ir apgynė Rusijos demokratiją.
Sausio 13-ąją ne tik apgynėme savo laisvę. Kremlius pasirinko agresiją ir pralaimėjo. Iš pradžių Vilniuje, po to – ir Maskvoje. Sausio 13-oji tapo mūsų pergalės ir imperijos mirtino pralaimėjimo diena, nes iki tol kovoje su okupantu dėl nepriklausomybės nebuvo įsivelta į jokias derybas, sąlygas ar sandėrius. Imperija nesugebėjusi mūsų įveikti sandėrių būdu, pasirinko karinę agresiją, o tada tiesiog pralaimėjo ir žlugo.
Imperija Lietuvoje susidūrė su „Landsbergio reiškiniu“ ir pralaimėjo. Šis pralaimėjimas iš esmės ir užbaigė jos griūtį.
Kas būtų buvę, jei nebūtų buvę „Landsbergio reiškinio“?
Pabandžiau trumpai išdėstyti, kaip aš matau „Landsbergio reiškinį“ ir ką jis lėmė. Nuosekliai šio reiškinio esminiai bruožai atrodo taip: pradžioje buvo tinkamas žodis, žodis pagimdė Didįjį Tikėjimą, Tikėjimas sukūrė tikrą, nepalenkiamą valstybės lyderį, Lietuva vienintelė išsirinko valstybės vadovu ne nacionalkomunistą ir Lietuva vienintelė jau 1990-ųjų metų Kovo 11-ąją paskelbė visiškai atkurianti Nepriklausomybę. Dėl to Lietuva vienintelė susilaukė Maskvos šantažo, Vakarų susirūpinimo ir galų gale – kruvinos imperinės Kremliaus agresijos. Kurią Kremlius pradžioje pralaimėjo Vilniuje, po to ir Maskvoje. Taip imperija ir sužlugo.
Kai kas šiandien Kremliuje sako, kad tai buvo didžiausia Rusijos tragedija ir bando tą imperiją atstatyti, bet imperija žlugo. Ir tai yra didžiausias XX amžiaus antros pusės geopolitinis virsmas.
Jame ypatingas vaidmuo teko Lietuvai. Tą ypatingą vaidmenį Lietuva tinkamai atliko dėka „Landsbergio reiškinio“, kuriame vienodai svarbų vaidmenį suvaidino Landsbergio asmenybė ir Didžiojo Tikėjimo fenomenas. Abu jie vienas kitą kūrė, stiprino ir palaikė. Tai nereiškia, kad svarbaus vaidmens nesuvaidino daugybė kitų žmonių ir valstybės lyderių, tačiau ne tik Lietuvos istorija turi pripažinti „Landsbergio reiškinio“ svarbą.
Kai kas sako, kad istorija vystosi pagal savo dėsnius ir tie istorijos dėsningumai iškelia ir sukuria savo herojus ir lyderius. Galima galvoti, kad XX amžiaus pabaigoje Sovietų Sąjungos imperija vienaip ar kitaip buvo pasmerkta žlugimui, ir kad ją pirmiausia sužlugdė žlugusi sovietų ekonomika, o taip pat Ronaldas. Reaganas, Margaret Thatcher, Jonas Paulius II, Lechas Walesa, karas Afganistane, Solidarumas ir t. t. Ir kad Lietuva vis tiek būtų atgavusi Nepriklausomybę, nepriklausomai nuo „Landsbergio reiškinio“, kaip kad ją atgavo Estija ar Latvija, o po to, kai imperija žlugo Belovežo girioje, – tai ir visi kiti.
Tačiau pabandykime dar kartą hipotetiškai įsivaizduoti, kaip būtų viskas atrodę ir vykę, jeigu nebūtų buvę „Landsbergio reiškinio“? Įsivaizduokime, kad Lietuva 1991-ųjų Kovo 11-ąją Aukščiausios Tarybos pirmininku išsirenka kokį nors nacionalkomunistą ir neskelbia visiškai atstatanti Nepriklausomybę, o pasuka latvišku-estišku keliu. M. Gorbačiovas mūsų nebaudžia, Vakarai neturi dėl ko nerimauti, net ir Sausio 13-osios gal išvengiame. Tada galbūt ir Rugpjūčio pučas nėra reikalingas, ir Belovežo girios, ko gero, nereikia. Imperija persitvarko ir išlieka (gal be Varšuvos pakto). Arba kažkuriuo metu vėliau griūna su daug aukų ir kraujo.
Viso to nebuvo. Imperija sugriuvo taip, kaip sugriuvo, be didelio kraujo. Nes buvo toks „Landsbergio reiškinys“.
*********
Istorija sudarė man galimybę nemažai laiko dirbti kartu su Vytautu Landsbergiu, iš arti stebėti „Landsbergio reiškinį“, pačiam jame dalyvauti. Po 1992-ųjų kartu darbavomės įvairiuose Seimuose, o taip pat ir Tėvynės Sąjungoje. Visko būdavo: ir ginčydavomės, ir kritikos sulaukdavau, ir pats paburbėdavau. Esame tik žmonės. Tačiau teko kartu su juo ir skaityti bei klausytis visokių išpuolių, šmeižtų ar istorinės tiesos totalinio iškraipymo. Tie, kas tai darė ir daro, žino, kodėl taip daro. Nematau reikalo su jais polemizuoti. Ar kaip nors specifiškai liaupsinti Vytautą Landsbergį, lyg atsakant į visus šmeižtus ir neteisybes. Nes šmeižtas buvo ir yra skirtas ne Vytautui Landsbergiui. Nors į jį ir nutaikytas. „Landsbergio reiškinys“ yra toks reiškinys, kuris dar ilgai susilauks noro keršyti ir pavydo. Ir ne tik Lietuvoje.
Bet nepaisant to, „Landsbergio reiškinys“ yra tai, kas atkūrė Lietuvą. Ir dar daugiau padarė. Ir tai lieka istorijoje kaip vienas svarbiausių Lietuvos (ir ne tik) istorijos reiškinių.
Su gimtadieniu, Profesoriau!