Apie tai jau daugiau nei taikliai pasisakė politologas Raimundas Lopata. Jo iškelti aštrūs klausimai yra gana didelė retenybė ir netgi sakyčiau prabanga dabartinėje situacijoje, kai per visus galus naujoji Seimo dauguma su R. Karbauskiu ir S. Skverneliu priešakyje demonstruoja išskirtinį teisuoliškumą ir „skaidrumą“, o naujieji „profesionalai“ – nemeluojantys, negeriantys, atsakingi ir tikrai kitokie, nei iki šiol visi buvę valdžioje. Aha, kur gi ne.
V. Bako inicijuotam tyrimui po pateikimo jau pritarė Seimas. Pasirašė kone visos frakcijos – procesas juda ir nejaugi tikrai turėsime vieną plačiausių parlamentinių tyrimų Lietuvos istorijoje, kur bus atskleisti visi verslo ir politikų ryšiai, Rusijos spec. tarnybų čiuptuvai, praeities negerovės? Ir tuomet jau bus galima brėžti naują brūkšnį Seimo ir Lietuvos istorijoje? Norėčiau tuo tikėti, bet, kaip ir tarp eilučių parašė R. Lopata, – tyrimas net neprasidėjęs pavirto politiniu spektakliu.
Parlamentinis tyrimas bus svarbus tiek, kokius klausimus ims spręsti, ir jau šiandien akivaizdu, kad per 60 naujų Seimo narių į valdžią atvedęs žemvaldys oligarchas R. Karbauskis bus neliečiamas. Kaip neliečiamas bus ir S. Skvernelis. Kaip neliečiami bus ir visi likę valstiečių frakcijos nariai. Nereikia būti net politologu, kad suprastum, jog elementaria balsų dauguma bus tiriami tik buvusiųjų valdžioje veiksmai.
Viešumas ir skaidrumas yra geras ir reikalingas dalykas demokratijoje, bet kai šiais siekiais tik dangstomas noras susidoroti su politiniais oponentais – tai jau labai rimta grėsmė valstybei. Ir bijau, kad šiandien Lietuvoje link to ir einama. Man tai ypač tapo akivaizdu po spalio 13 d. įvykusios diskusijos su komisijos iniciatoriumi R. Geleževičiaus laidoje LRT. Kai pats V. Bakas nesugeba deramai paaiškinti, kam jis kuria komisiją ir, svarbiausia, ar tikrai imsis tirti visų be išimties (tame tarpe ir R. Karbauskio trąšų verslo) – apie ką dar galime kalbėti?
Laidoje išsakiau gal kiek ir griežtą, bet, manau, labai teisingą apibūdinimą – „politinis onanizmas“. Atleiskite, bet kai tik tokiais būdais naujieji profesionalai gali politiškai pasitenkinti – kaip tai daugiau vadinti? Seimu pasitiki vos 10 proc. Lietuvos žmonių, o jie ir toliau vaidina spektaklius, vaizduoja teisuolius, aiškinasi, kas buvo anksčiau ir kategoriškai atsisako matyti iš kokio molio patys nulipdyti. Kokia bus nauda iš tokio tyrimo?
Kas Lietuvoje labiausiai kelią nerimą – tai visuotinio sekimo ir baimės sėjimas. Ne vietoje ir ne laiku, su „ne tais“ žmonėmis išgertas kavos puodelis gali jau būti traktuojamas kaip valstybės išdavystė. Net nepaisant to, kad joks įstatymas to nedraudžia, o Konstitucija netgi įpareigoja Seimo narį priimant sprendimus atsižvelgti į visų nuomonę. Mūsų jaunoje valstybėje ir taip ne per daugiausiai demokratijos ir rodos su kiekviena diena jos lieka dar mažiau.
Gal ką nors ir nustebintų faktas, kad po pateikimo komisijai pritarė visos frakcijos (išskyrus „Tvarką ir teisingumą“), bet tai – tik dar viena spektaklio detalė. Visi dėlioja dabar savo kortas ir išnaudos komisiją savo reikmėms: vieni šauks, kad buvę valdžioje vagys, kiti rėks, kad vagia ir dabartiniai. Visi toliau drabstysis toj Seimo klampynėj su vis didėjančiu dumblo kiekiu ir rodys vieni į kitus pirštais, kad dumblo čia prinešė „tie kiti“.
Taip ir mokomės demokratijos lipdami vis ant to pačio grėblio. Tada stebimės, kad po rinkimų Seimą paima nauji gelbėtojai. Gal laikas išbristi iš šitos nesąmonės? Tuos, kurie padarė vienus ar kitus nusikaltimus, pažeidė tuo metu galiojančius įstatymus ir taip pakenkė mums visiems, mūsų Valstybei – bauskime. Reikalaukime, kad teisėsaugos atstovai atlikinėtų savo darbą nežaisdami politinių žaidimų ir atsakytų už to darbo rezultatus, kaip, beje, ir už klaidas. Tuo pat metu, nežaiskime tų vaikiškai primityvių politinių žaidimų, kai prisidengiant tiesos ir teisingumo paieškomis, bandoma žaisti nešvarius ir gana primityvius politinius žaidimus ar balinti savo, nevisai švarią, praeitį.