Tik įsivaizduokit, kokia klaikybė: po Lietuvą klaidžiojo netikra socializmo šmėkla. Kas gali būti šiurpiau? Tik alus iš miltelių. Dar kičinis Juozuko tautinis kostiumėlis. Karbauskio taip ir nepadovanotas vaikeliui. Kuris pro tvorą į teatrų ir muziejų vartus ir prie valstiečių žiūrėjo.
Todėl koks buvo džiaugsmas, kai per Cezario pjūvį, aštuonioms netikroms tikrumu apnėštintoms senoms davatkoms iškart po gimdymo gavus galą, ant Lietuvos užgimė „tikra“ Socialdemokratų partija.
Džiaugėsi partijos rajonų skyriai. Kaip pribuvėjos krykštavo feisbuko žvaigždės. Meldėsi socialistų kūdikėliui Palucko veidu ir eiliniai konservatoriai, ir vadai. Tik trys karaliai su dovanomis kažkaip neatėjo. Būtų atėję, tai „tikra“ Socialdemokratų partija jau būtų mums už Mesiją.
Išmislas. Pats tikriausias, koks tik gali būti, išmislas. Išsigalvojimas. Sąmokslo teorijos ir politinio pezėjimo mišinys. Po be galo ištęsto ir nykaus spektaklio. Kurį pastatė besileidžianti režisūros žvaigždė. Tik teatro kritikai iš pagarbos režisieriui vis bando vaizduoti, kad prie kasų – anšlagas.
Bet salėj kažkodėl tuščia. Aū, žmonės! Kodėl neatėjot? Visi netyčia pametėt nemokamus bilietus? Žmonės sukioja pirštu prie smilkinio.
Iki šiol ilgiausius spektaklius statė Eimuntas Nekrošius. Naujasis socialdemokratų partijos vadas Paluckas perspjovė mūsų genijų performansu vardu „Tikrieji“.
Jei ką ir buvo verta žiūrėti, tai tik šeštadienio epizodą su Vinkum. Antanui Vinkui – scenos kryžių už geriausią epizodinį vaidmenį. Koks tekstas, o tragizmas: nėščia Vinkumi mama, spardoma gestapininko, Holokaustas ir laiminga pabaiga – LSDP statutą įveikiantis gyvenimas. Artistas iš sudegusio teatro. Bet užskaitom. Talentus reikia saugoti, o vidutinybės prasimuš.
Bet grįžkim prie netikrų dalykų. Tikras ar netikras alus, bet vis tiek penktadienį bare šaukiam per kits kitą: „Barmene, dar vieną alaus!“ Ir geriam kaip alų. Viedrais, jei tikėtume alkoholio ministru.
Tikras ar netikras tautinis kostiumas, bet juo galima prisidengti valstiečių lyderio gėdą eilinį kartą apsimelavus. Su vaikų vedimu į spektaklius ir muziejus nemokamai jau nuo šio rudens.
Dėl skonio nesiginčijama. Galite socialdemokratus vadinti kaip tik norite. Bet „tikri“ kai kurie iš jų jums atrodo ar feikiniai, ir vieni, ir kiti yra tik socialdemokratai.
Jei tie „netikri“ būtų buvę neoliberalai, kaip vaidenasi nuvaikėjusiems Socialdemokratų partijos senoliams, tai ar „Sodros“ mokesčiai jau 20 metų neturėtų protu suvokiamų lubų? Ar mūsų darbščiausi žmonės, progresiškai mokėję „Sodrai“, ir toliau gautų tik regresinę pensiją?
„Sodros“ mokesčiai neturi ir dar ilgai neturės lubų. Nes tiek „tikrų“, tiek „netikrų“ socialdemokratų, kaip, beje, ir konservatorių, darbiečių, tvarkdarių, valstiečių politinio mąstymo lubos buvo ir tebėra sulig XIX a. pabaigos bakūžės socialdemokratiniu balkiu.
Bet vis tiek iš visų pusių girdime alpėjimus: och ir ach, kaip dabartiniai procesai Socialdemokratų partijoje galų gale sukurs mūsų padangėje „tikrą“ kairiąją jėgą.
Čia jūs rimtai? Viską gerai apgalvoję? Nejau baigiantis XXI a. 2-ajam dešimtmečiui, kai Suomijoje kiekvienam žmogui šiaip sau duoda po 500 eurų, o daugely naftingų šalių nėra gyventojų pajamų mokesčio, esate įsitikinę, kad Lietuvai vis dar reikia „tikros“, „teisingai“ gėrybes dalijančios Socialdemokratų partijos?
Tokios partijos seniai niekam ir niekur nereikia. Pasaulis keičiasi. Jis smarkiai pasikeitė nuo XX a. 6-ojo ir 7-ojo dešimtmečių, kai dauguma žmonių duonai užsidirbdavo sunkiu fiziniu darbu.
Tai, kad socialdemokratai ir kiti kairieji yra ekonominės pažangos stabdys, rodo ir pačių kairiųjų mimikrija po Thatcher valdymo, ir dabartiniai procesai Europoje. Dešinieji ne tik laimi, bet laimi toldami nuo centro. O kairieji blaškosi. Vokietijos socialdemokratų pralaimėjimas, ypač jų veblenimas pritariant Merkel per rinkimų kampaniją ar nėra įrodymas, kad socialdemokratai nebeturi ką pasakyti rinkėjams?
Jei kam ir reikia „tikros“ Socialdemokratų partijos, tai tik Paluckui ir visai jo socialdemokratų kartai. Nes kaip kitaip, kasmet kylant medicinos ir farmacijos lygiui, tu pašalinsi iš partijos viršūnių sveikus kaip ridikus septyniasdešimtmečius? Kai dar ir rinkėjas tokio amžiaus.
Bet jei yra taip, tai taip ir sakykit. Užuot sekę kvailą garsios pasakėčios perdirbinį, kad politkorektiškai lapei svarbiausia buvo girti varnos grožį, o ne išvilioti sūrį, pripažinkit, kad performansas „Tikrieji“ buvo skirtas tam, kad socialdemokratai, kaip Vilkas pakeitę išvaizdą, vėl susigriebtų visų nepatenkintų raudonkepuraičių – o jų dauguma – balsus Lietuvoje.
Bet juk gerai, kad socialdemokratai atsikratė „Gazprom“ advokato Skardžiaus?
Aišku, gerai. Bet ar „tikrųjų“ gretose neliko „Rosatom“ advokato Basčio, kuriam gresia apkalta? Tai jei taip, ar Skardžius čia rodiklis? Bastys – šunsnukis, bet tai jau mūsų šunsnukis? Jums tinka?
O kokia yra ta „tikroji“ socialdemokratija šiandien, ar kas nors žino? Darbininkų partija kaip Kairio laikais? Kaip XX a. šeštojo ir septintojo dešimtmečio Europos socialdemokratija, kai jie dar laikėsi marksizmo dogmų? Kur yra ta istorinė riba, iki kurios grįžta tie mūsų „tikrieji“?
Galima įtarti, kad ir patys dorai to nežino. Kaip pastebėjo A. Radczenko, sunku spręsti, nes „tikrųjų“ manifeste yra nemažai nuostatų, keliančių daugiau klausimų negu susižavėjimo. Aklas ispanų „Podemos“ ar graikų „Syriza“ kopijavimas matomas, o tai – kelias į niekur.
Tad jei kažką Lietuva ir gavo, tas kažkas kol kas neatrodo taip patraukliai, kaip krykštaujama. „Tikra“ Socialdemokratų partija jau parodė, kad ji pasisako prieš šalies gynybos ir kariuomenės stiprinimą (pats pirmininkas Paluckas suabejojo išlaidų gynybai didinimu) ir nespjauna į sąjungą su šrioderiškais ryšiais su Rusija susijusiais savo veikėjais (Bastys).
Bet tegu. Šia prasme neprisikabinsi. Viskas tikrai kaip Vokietijos socialdemokratų partijoje.
Netikrumo jausmas tik stiprės. Apskritai atstumas tarp to, kas tikra ir kas netikra, dažniausiai – tik mūsų smegeninės žaismas. Kaip skelbia vienas Merfio dėsnių, visi meluoja, bet nesvarbu – niekas nesiklauso.