Abu rado mano namus iš karto ir neskambindami (pliusas), abu rado, kur reikia nuvežti, neklausinėdami ir sugebėdami be reikalo neįstrigti kamštyje (dar vienas pliusas – ar pastebėjote, kaip daugelį taksi vairuotojų nevalingai traukia, kaip širšę prie medaus, patys blogiausi įmanomi maršrutai, kur jie įsiklijuoja ilgam ir beviltiškai; ne iš blogos valios, o iš neišmanymo, nes be navigacijos jie neranda Rotušės aikštės).
Abu vairuotojai su manimi lietuviškai tik sveikinosi, o toliau bendravome angliškai, mat jie buvo užsieniečiai: pirmasis buvo italas, antras, sprendžiant iš akcento ir išvaizdos, iš Afrikos arba iš Karibų, bet pagal vardą gal greičiau visgi afrikietis. Man tai nebuvo pirmas kartais, kai Lietuvos sostinės gatvėmis mane vežioja užsienietis (su vienu labai draugišku iraniečiu net išsikalbėjome, nors persiškai moku lygiai vieną žodį, tiksliau, moku arabiškai, bet žodis vartojamas ir persų, todėl pasijutau tikras pasaulio pilietis). Tačiau pirmas kartas, kai du užsieniečiai Vilniuje tą pačią dieną. Dvi kelionės, du užsieniečiai. Ir iš vienos dienos gavosi pora gyvenimo pamokų.
Pirmoji. Bet kokiam darbui Lietuvoje, kurio nenorės dirbti mūsų tautiečiai, kad ir ką jie besakytų, kad ir kaip jie beverktų dėl neadekvačių sąlygų, atsiras dirbančiųjų iš viso pasaulio, ne tik iš Ukrainos, ir jų nesustabdysi – tai gyvenimo realybė. Čia ne tik tos istorijos apie ištisas bendroves, kurios tiekia pavėžėjimo vairuotojus Lietuvos miestams iš užsienio. Čia bendra ir didelė tendencija.
Galime guosti save, kad niekam tos ubagų Lietuvos nereikia, kad čia elgetiški atlyginimai, ir kad net jokie pabėgėliai nenori čia sustoti, ir tik skuta į Vokietiją (profesionalūs prieglobsčio prašytojai tikrai nenori čia sustoti, tiesą pasakius, jiems net ir žymiai turtingesnėje Suomijoje per šalta ir pernelyg nuobodu, ir jie garsiai apie tai skundžiasi). Galime kalbėti, kad jau tuoj tuoj nebus, kas dirba mūsų Lietuvėlėje. Visa tai nesąmonė. Atsiras. Taksi atvairuoja Giuseppe ir jis nuveš ten, kur nenorėjo vežti Juozukas, nes Juozukui neapsimokėjo.
Mes matėme tokius pačius pavyzdžius Didžiojoje Britanijoje, tik ten mūsų tautiečiai buvo ir dar tebėra nebe aimanuojančioje, o dirbančioje pusėje. Pilna šalis vietinių pašalpinių britų, gyvenančių ištisais miestų rajonais, nedirbusių, nedirbančių ir dirbti nesiruošiančių, nes „nėra normalių darbų“, ir visus darbus nudirba Kęsc ir Vyc, kuriems darbų ir galimybių yra nuo pat pirmojo atvykimo į Londono autobusų stotį. Sumuštiniai nelieka nesutepti, salotos nelieka nenuskintos, ir šalies ekonomika veikia. Dabar mūsų eilė. Nenorėsime dirbti mes, atvažiuos ir viską nudirbs italai, ukrainiečiai ir afrikiečiai. Mes galėsime toliau burbuliuoti, kad nelogiška, nesąmonė ir taip neturėtų būti, tuo tarpu gyvenimo traukinys važiuos pro šalį, ir iš mašinisto kabinos irgi mums šypsosis užsienietis, nes mes per daug laiko praleidome aiškindami, kaip mums šitas darbas netinka.
Taip, taksi paslaugos Lietuvoje dėl konkurencijos atpigo tiek, kad važiuoti taksi dažnai būna pigiau nei autobusu ar troleibusu. Aš nežinau (nes man tai paslaptis), kaip galima efektyviai teikti šias paslaugas apynaujais automobiliais, kai keleivis moka eurą šešiasdešimt už kelionę, ir sugebėti iš tų pinigų susimokėti už benziną, automobilio nusidėvėjimą, stovėjimą kamščiuose, padangas, remontą, tepalus, stabdžių kaladėles, planšetę, programėlės administravimą ir priežiūrą, ir vyšnių aromato salono kvapiklį, ir dar kažkam kažkaip kažką iš to užsidirbti, nes jei uždarbio nebūtų, tai nebūtų vis daugiau tų automobilių mūsų gatvėse. Tai yra kažkas priešiško gamtos dėsniams, tačiau tai vis tiek vyksta.
Antroji pamoka, irgi priešiška gamtos dėsniams. Lietuvoje galima gyventi ir net ir dirbti, nemokant lietuvių kalbos. Anksčiau mes galvojome, kad šalyje funkcionuoti be kalbos mokėjimo galima nebent šalį okupavus – turėjome kelis dešimtmečius trukusius pavyzdžius kailinėmis kepurėmis, kurie sugebėjo po dvidešimt ir trisdešimt metų gyventi ir dirbti Lietuvoje, nekalbėdami nė žodžio lietuviškai, tačiau tą situaciją nurašydavome kaip išskirtinę: jei atvažiuoji tankais, tau visai kitos taisyklės galioja.
Anksčiau daug kam atrodė, kad čia tik Niujorke pusė taksi vairuotojų praktiškai nekalba angliškai ir mieste orientuojasi tik todėl, kad ten gatvės numeruotos ir išdėstytos geometriškai taisyklingu tinkleliu. „Lietuvoje tokio niekada negalėtų būti“, galvojome mes, ir mes klydome. Pas mus jau tai vyksta.
Mūsų šalis jau tampa tarptautiniu kiemu, ir kuo jūs labiau burbėsite, kad taip neturi būti, tuo labiau būsite ignoruojami su savo burbėjimais, o Lietuva plėtosis pagal savo globalizavimo taisykles. Jau dabar tarptautinėse konferencijose mūsų šalyje dalį pranešimų užsieniečiai skaito angliškai, be jokių vertimų, ir egzotika yra ne jie, skaitantys, o tie, kam tokio vertimo reikia. „Iš kur jūs tokie atsiradote, argi dar būna tokių?“
Angliškai nekalbantis Lietuvoje, ypač Vilniuje (ir dar ir dėl to vis didėja Vilniaus atotrūkis nuo likusios Lietuvos) yra kaip telefono aparatas su sukamu disku. Kad tokių būna, dar žino beveik visi, bet žiūri į jį stebėdamiesi: kaip tu dar neišnykai kartu su dinozaurais?
Lietuvoje daugėja, ir vis daugės, verslų ir įmonių, kur ne tik galima bus be lietuvių kalbos apsieiti: ten angliškai susišnekėjęs gausi informacijos daugiau, tave aptarnaus maloniau, tu pasijusi geriau, negu kalbėdamas lietuviškai. Tai gali nepatikti, tu gali burgzti, kad ne toks turi būti gyvenimas Lietuvoje ir kad ne dėl to Nepriklausomybę skelbėm ir ant Gedimino pilies trispalvę vėliavą kėlėm (kai buvo rašomas šis tekstas, Vilniuje vis dar stovėjo Gedimino pilies bokštas: legenda sako, kad jis stovės tol, kol Vilniaus oro uoste liks nors vienas taksistas-plėšikas-dušmanas, o tai reiškia, kad Gedimino pilį turėsime amžinai), bet taip yra ir taip bus, ir šitam pasipriešinti yra tokios pačios galimybės, kaip sustabdyti mobiliųjų programėlių plėtrą gyventojų tarpe. Tai yra, jokių galimybių.
Reiškia, pamažu pildosi mano svajonė dėl anglų kalbos, kaip antrosios valstybinės. Todėl ir sakau – svarbiausia nenustoti svajojus, ir galų gale svajonės pradės pildytis. Reguliuojančios institucijos galės toliau gaudyti autobusus, ant kurių angliškai parašyta „Airport“, bet greitai nebebus kas klauso, kai tos autobusų įmonės valdžia bus skandinavai, prie vairo sėdės škotai, o keleivių kontrolės autobusiukais šmirinės ypač aršūs airiai, kurie ne veltui Amerikoje kažkada darbindavosi stumdytojais ir snukių daužytojais baruose, nes nuo jų dar niekas nepabėgo. Ir bus mano šalis sudėliota pagal mano viziją.
Pažangos nebeapsuksi atgal. Gyveni Lietuvoje – mokykis angliškai.