Premjero Sauliaus Skvernelio patarėjo Deivido Matulionio pareiškimas, kad Vyriausybė „atskiria“ Astravo atominės elektrinės (AE) klausimą nuo baltarusiškų krovinių ir ekonominių santykių su Baltarusija, buvo dar vienas lakmuso popierius, parodantis, kuria kryptimi juda ši Vyriausybė. Toliau sekęs Užsienio reikalų ministerijos energetinio saugumo departamento panaikinimas tik patvirtino faktą, kad Vyriausybė sąmoningai „išjungia“ savo diplomatinius raumenis kovai prieš Astravo AE bei tolesniems energetinę nepriklausomybę įtvirtinantiems veiksmams atlikti.
M. Basčio, A. Skardžiaus istorijos tęsiniai vėl priminė, kad dabartiniai valdantieji yra ne tik asmeniškai, tačiau, galimai, ir sistemiškai supančioti su trečiąja šalimi, todėl nėra ko stebėtis, kad energetinio saugumo lauke įvarčius į mūsų vartus muša Kremlius. Lietuvos energetikos instituto (LEI), dirbančio Kremliaus statomoje Baltarusijos AE, istorija verta ypatingo dėmesio – ji puikiai atskleidžia tikrąsias koalicijos prieš Lietuvos energetinį saugumą priežastis ir genezę.
LEI visada buvo remiamas buvusios socialdemokratų Vyriausybės vadovo Algirdo Butkevičiaus. Įvykus 2012 m. Seimo rinkimams (per kuriuos buvo surengtas ir referendumas dėl Visagino atominės elektrinės statybų) naujasis premjeras, pasakęs garsiai, kad į valstybės darbus turi būti aktyviai ir tiesiogiai įtraukti Lietuvos mokslininkai (pirmiausia energetikos specialistai), iškėlė LEI uždavinį parengti studiją (naujosios energetikos strategijos pagrindimą), kuri, įvairių Lietuvos energetikos saugumo ekspertų teigimu, turėjo iš esmės įrodyti, kad Visagino atominės elektrinės (VAE) projektas yra ekonomiškai nenaudingas ir visiškai nereikalingas Lietuvai, nes elektros energiją bus galima importuoti per pastatytas jungtis su Lenkija ir Švedija bei, žinoma, iš Rusijos. Buvo sudaryta tarpžinybinė darbo grupė dėl naujosios energetikos strategijos sudarymo (tiksliau – darbo grupė dėl „VAE projekto numarinimo“), kurios vadovu paskirtas tuometinis energetikos ministras Jaroslovas Neverovičius.
Tačiau nuo pat pirmos dienos šioje darbo grupėje viršų paėmė minėto LEI mokslininkai ir premjero A. Butkevičiaus patarėjas Tomas Garasimavičius, į kurio įtaką Vyriausybei, taip pat veiklą UAB „Lietuvos energija“ stebėtojų taryboje (šios įmonės dviejuose komitetuose ir paramą skirstančiame labdaros fonde) jau yra viešai dėmesį atkreipę ir kiti Seimo nariai. „VAE marinimo“ darbo grupėje buvo iš karto pradėti rengti scenarijai, kuriuose bet kuriomis priemonėmis buvo stengiamasi VAE projektą parodyti nuostolingu. Su LEI mokslininkais nuolat kalbėdavosi T. Garasimavičius ir pats A. Butkevičius, reikalavęs, kad prieš pristatant išvadas J. Neverovičiaus vadovaujamai darbo grupei, pirmiausiai jos būtų pristatytos jam. Iš tuometinio premjero susidomėjimo biokuru galima įtarti, kad A. Butkevičiui tuo metu rūpėjo padidinti biokuro dalį Lietuvos energetikos balanse. Net dujų sektoriui premjeras neskyrė tiek dėmesio, kiek biokurui, nepaisant tuo metu statomo Suskystintų gamtinių dujų (SGD) terminalo, planuojamos dujotiekių jungties tarp Lenkijos ir Lietuvos ir kuriamos Baltijos šalių regioninės dujų rinkos. Nenuostabu, kad svarbiausi ruošiamos Strategijos akcentai buvo biokuras ir elektros importas – anot strategijos autorių, esminiai energetinio Lietuvos apsirūpinimo garantai. Šis scenarijus tiko ir Kremliui.
Pažymėtina, kad naujojoje strategijoje niekada nebuvo nuosekliai vertinamas energetinio saugumo dėmuo, kurį nuolat akcentavo šiandien panaikintas Užsienio reikalų ministerijos (URM) Energetinio saugumo departamentas. Darbo grupėje nebuvo vertinamas ir VAE makroekonominis vaidmuo – kiek darbo vietų, aptarnaujančių verslų, pinigų ir prekių srautų toks projektas sukurs, nors tai turėtų milžinišką poveikį net tik Visaginui, bet ir visai šaliai. Svarbiausias T. Garasimavičiaus ir LEI tikslas, anot energetinio saugumo ekspertų, buvo įrodyti, kad elektros importas iš Rusijos yra saugus, patikimas ir pigus. Deja, šių ekspertų ir politikų argumentai, kad priklausomybė nuo Rusijos elektros Lietuvai yra labai pavojinga, buvo atmesti.
LEI dominuojamoje darbo grupėje VAE numarinimas dažnai būdavo pagrįstas teiginiais, kad atominė energetika yra nesaugi, primenama apie Černobylio katastrofą, nors tuo pat metu socialdemokratų Vyriausybė nepajudino nė piršto, kad stabdytų pašonėje dygstančius Astravo bokštus. Kaip panašu ir į dabartinę „žaliųjų žmogeliukų“ Vyriausybę, kurią vis dažniau taip ima vadinti paprasti žmonės, kuriuos sutinku įvairiuose Lietuvos regionuose. Faktas, kad T. Garasimavičius yra vienas svarbiausių dabartinio premjero S. Skvernelio patarėjų, vis dažniau įvardijamas kaip „pilkasis energetikos kardinolas“, tik įrodo socialdemokratų ir valstiečių vyriausybių darbo paveldimumą ir tęstinumą – tikra ilgalaikė koalicija prieš Lietuvos energetinį saugumą.
Įdomi ir tuometinio energetikos ministro J. Neverovičiaus istorija, kuris stengėsi nuosekliai nepasiduoti LEI ir socialdemokratų spaudimui bei išlaikyti VAE projektą naujojoje strategijoje. Galiausiai ministras buvo priverstas atsistatydinti, nors viešai buvo paskelbtos kitos jo atsistatydinimo priežastys. Ministru tapus R. Masiuliui ir jam perėmus vadovavimą tarpžinybinei darbo grupei dėl naujosios energetikos strategijos, LEI jiems nustatytą kursą sąžiningai ir, svarbiausia, nuoširdžiai išlaikė toliau. R. Masiulis, kaip ir J. Neverovičius, stengėsi apginti VAE, tačiau premjeras A. Butkevičius bei jo įtakingasis patarėjas T. Garasimavičiaus, matyt, spaudė toliau – ir Naujoji energetikos strategija buvo paruošta jau su „įšaldytu VAE projektu“. Kaip žinia, „žalioji“ S. Skvernelio vyriausybė ties mūsų atomine ateitimi tiesiog padėjo tašką. Kuo ne komandinis darbas.
Apibendrinus, LEI A. Butkevičiaus kadencijos metu (2012–2016 metais) jautė didžiulį premjero palaikymą savo veiklai, todėl nenuostabu, kad LEI galimai su premjero „stogu“ nusprendė įsijungti į Kremliaus statomo Baltarusijos AE projektą, net nesuderinusi šio žingsnio su URM. Negana to, tuometinis LEI direktorius Eugenijus Ušpuras kaip įmanydamas bandė slėpti šį bendradarbiavimą – apie tai URM sužinojo tik 2014 m. rudenį, kuomet į ministeriją buvo iškviestas naujasis direktorius S. Rimkevičius ir buvęs direktorius E. Ušpuras, tvirtai gynęs šią išdavystę. Įdomu ir tai, jog LEI yra pavaldus ne Energetikos ministerijai, kas atrodytų logiška, bet Švietimo ir mokslo ministerijai. Labai patogu, nes pastaroji ministerija nuosekliai gina mokslininkų interesus, jų dalyvavimą įvairiuose projektuose, tačiau, žinoma, nuosekliai atsisako suprasti nacionalinio saugumo ar geopolitinius klausimus. Bet kokie bandymai pervesti LEI pavaldumą Energetikos ministerijai baigdavosi premjero A. Butkevičiaus prieštaravimu. Iš tiesų, kam šalies energetikos saugumu susaistyti sau rankas, geriau dar panaikinti energetinio saugumo departamentą URM – misiją, kurią jau baigė vykdyti S. Skvernelio Vyriausybė. Darnus ir ilgalaikis bendradarbiavimas tarp Vyriausybių, su vienu ir tuo pačiu premjero patarėju energetikai, su „nauja“ koalicija už Lietuvą be energetinio saugumo.