Tokie svarbūs klausimai negali būti sprendžiami be gilios ir visapusiškos šios sistemos analizės, pasitelkiant geriausiai išmanančius šią sritį specialistus praktikus ir mokslininkus, tarp jų ir Europos Sąjungos teisės žinovus.
Migracijos problemos mūsų valstybei yra vienos iš aktualiausių, todėl būtina stiprinti Migracijos departamentą, o ne jį naikinti, perduodant funkcijas institucijoms, kurioms migracijos problemos bus antraeilės.
Migracijos departamentas per visą Nepriklausomos Lietuvos Respublikos gyvavimo laikotarpį praėjo ilgą vystymosi kelią. Ir štai, tarsi bomba iš giedro dangaus, ministro viešas pareiškimas, perbraukiantis daugelio specialistų, valdininkų ir politikų darbą. Ir vien dėl to kad, ministro žodžiais, šioje institucijoje sprendimai priimami per lėtai, nėra aiškios atsakomybės už asmenų aptarnavimo kokybę ir pan.. Jeigu taip yra iš tikrųjų, keiskim aplaidžiai dirbančius, griežtinkim kontrolę, o ne priiminėkim skubius, šaltu protu ir išmintimi neparemtus sprendimus.
Pasaulio bankas prognozuoja, kad jeigu nesikeis tendencijos ir šalis kasmet praras apie 55 tūkstančius žmonių, Lietuvoje 2040 m. gyvens 1,9 mln. žmonių ir, esant tokiai situacijai, vargu, ar galėsime išlaikyti savo pensininkus ir sveikatos sistemos bazines struktūras. Tad akivaizdu, kad migracijos problemų sprendimas nėra tik kasdieninių darbų įgyvendinimas.
Labai svarbu matyti mūsų šalies, tautos ateitį ir planuoti bei priimti reikalingus strateginius sprendimus, kuriuos, manau, gali paruošti tik stipri, atsakinga už šią sritį bei turinti reikalingus įgaliojimus ir specialistus institucija – Migracijos departamentas su jam pavaldžias struktūriniais padaliniais regionuose.
Tenka pripažinti, kad keičiantis vyriausybėms, ypač vidaus reikalų ministrams, kartkartėmis buvo norų sumenkinti Migracijos departamento svarbą, neatsižvelgiant į tai, jog migracijos politika yra daugialypė ir apima įvairias visuomenės gyvenimo sritis, tokias kaip vidaus darbo rinkos, investicines aplinkos, šeimų susijungimo, prieglobsčio vidaus saugumo ir kt. Matyt, todėl ir šiandieniniam Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, neturinčiam savo pavaldume regioninių struktūrinių padalinių, kurie šiuo metu priklauso policijai, yra sudėtinga efektyviai įgyvendinti migracijos politiką šalies mastu.
Pažymėtina, kad daugumoje ES valstybių narių teisėtos migracijos, prieglobsčio ir pilietybės klausimais užsiima savarankiškos nepolicinės institucijos. Tuo tarpu, ministerija siūlo išdraskyti Migracijos departamentą, perduodant dalį jo funkcijų policijai, o kitą dalį Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Taigi panaikinama centrinė migracijos procesų administravimo sistemos institucija, nors migracijos klausimų svarba Europos Sąjungoje ir ypač Lietuvoje pastaraisiais metais vis didėja.
Jeigu Vidaus reikalų ministerijos siekiai būtų įgyvendinti, susidursime su įgyvendinamos valstybės politikos migracijos srityje funkcijų vykdymo organizavimo ir jų kontrolės, koordinavimo, ryšių palaikymo ir bendradarbiavimo su kitomis Lietuvos bei užsienio valstybių centrinėmis institucijomis, tarptautinėmis organizacijomis, tinkamo atstovavimo teismuose ir svarbiausia – migracijos paslaugų teikimo interesantams ir jų aptarnavimo problemomis.
O siūloma sprendimų priėmimo decentralizacija, ypač leidimų gyventi išdavimo srityje, juos perduodant teritorinių policijos įstaigų migracijos padaliniams, neleis pasiekti įgyvendinamos valstybės politikos migracijos srityje tikslų, pirmiausiai dėl žmogiškųjų išteklių trūkumo, kvalifikacinės kompetencijos ir profesinės patirties stokos. Be to, sprendimų priėmimo decentralizacija pareikalaus padidinti teritorinių policijos įstaigų migracijos padalinių darbuotojų skaičių, juos apmokyti ir, savaime suprantama, tam skirti papildomas ne mažas lėšas.
Tad ministro teiginiai, kad atliekant jo propaguojamą reformą bus sutaupyta 2 mln. eurų, manau, prasilenkia su realybe. Antra vertus, funkcijų, kurių vykdymo metu yra atliekamos nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo procedūros, labai padidina šiuose padaliniuose didelės korupcijos pasireiškimo tikimybę. Taip pat šiais pertvarkymais Lietuva pažeistų ir ES 2013 m. birželio 26 d. direktyvą 30013/32/ES bei kitus ES teisės aktus.
Nuoširdžiai patariu vidaus reikalų ministrui susilaikyti nuo neapgalvotų, skubių sprendimų ir priimti išmintingus sprendimus, padėsiančius užtikrinti efektyvios migracijos politikos, naudingos mūsų valstybei, tautai, įgyvendinimą.