I. Makaraitytė. Kiek kainavo politinės indulgencijos A. Skardžiui, S. Dailydkai ir kitiems veikėjams?

„1514 m. Albertas Hohencolernas tampa Magdeburgo arkivyskupu. Jam dvidešimt treji. (...) Didžiausia ekleziastinė kunigaikštija visoje Vokietijoje laukia naujojo vyskupo paskelbimo. Jei Albertas laimi ir šią nominaciją, į jo rankas patenka trečdalis vokiškų žemių. Albertas pasiūlo savo kainą: keturiolika tūkstančių dukatų už arkivyskupiją ir dešimt tūkstančių – už ypatingąjį popiežiaus leidimą užimti visas šias pareigas (...)

Verslo reikalai tvarkomi per Fugerių šeimos iš Augsburgo banką, kuris paskolina reikiamą sumą (...)

Tikintieji mokės įnašą, skirtą šv. Petro bazilikos statybos, mainais gaus pažymą, kad popiežius atleidžia jų nuodėmes. Tik pusė surinktųjų lėšų pasieks statybų aikštelę Romoje. Likusiąja dalimi Albertas atsiskaitys su Fugeriais“. Liuther Bisset. „Q“

Visai netrukus vienuolis Martynas Liuteris prikala prie bažnyčios durų savo tezes, smerkiančias prekybą indulgencijomis.

Lietuvoje baigiasi 2017–ieji ir čia klesti prekyba politinėmis indulgencijomis. Aprašytas vaizdelis dabar nenustebintų nieko, nė vieno iš Lietuvos. Nors žurnalistai yra prirašę gerokai daugiau nei devyniasdešimt penkios Liuterio tezės.

Tiesa, archyviniuose dokumentuose matyti suma, kiek kainavo Albertui vyskupystė. Mes gi politinių privilegijų kainas galime tik nuspėti.

Valdžios koridoriuose šioks toks sujudimas, ne visi ten – be sąžinės, ir jiems įdomi privilegijų kaina. O gal iš pavydo? Bet sujudimas yra chaotiškas. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Vytautas Bakas nori platesnio parlamentinio tyrimo apie priešiškų Lietuvai jėgų ir verslo grupių įtaką politikams, nes turi duomenų, kurie byloja apie kelių esamų ir buvusių parlamentarų sprendimus. Jie buvo ne tik ydingi, bet ir brangūs. V. Bakas grasinasi, kad jei nebus parlamentinio tyrimo, jis kreipsis į prokuratūrą, bet vis tiek be valstiečių niekas po šiuo tyrimu nepasirašo.
Ir dejuoja V. Bakas, kad jo rimtos kalbos susivedė į reikalavimus ištirti Ramūno Karbauskio ir Vytauto Landsbergio pinigus.

Dejuok nedejavęs, bet taip yra. Ir yra dar blogiau. Nes prekyba indulgencijomis yra atskira verslo šaka ir pora skambių tyrimų, kurių pabaigos Seimo komisijose dar nematyti, tikrai šio pinigų šaltinio neužkimš.

Tomas Jakučionis, Valstybės saugumo departamento pareigūnas, atleistas iš pareigų. Rugsėjo 28 –ąją. Bet mažiausiai penketą metų šis pareigūnas vystė šeimos verslus, susijusius su energetika Lietuvoje, o gal ir Baltarusijoje. Jo giminaitis, žmonos dėdė Artūras Skardžius dirbo Seime, kad jų bendriems verslams būtų kuriamos palankios sąlygos.

2012 m. vidinio patikrinimo VSD metu visos schemos, sako šaltiniai, kurios šiais metais, tai yra, jau praėjus šiek tiek laiko, buvo aprašytos žiniasklaidoje, buvo apčiuoptos. Bet Imuniteto tarnybos patikrinimas su rekomendacija neleisti T. Jakučioniui kuruoti energetikos reikalų, atgulė į stalčių. Į stalčių kažkurio vieno iš tuomentinio VSD vadovo Gedimino Grinos pavaduotojų.

Pats G. Grina kratosi atsakomybės. Jis prisimena tik ikiteisminį tyrimą dėl T. Jakučionio, kuris buvo baigtas prieš pat jam baigiant kadenciją, nes nepakako duomenų kaltei įrodyti. Daugiau nieko konkretaus nepamena. O VSD vadovybė nesiėmė kilnoti T. Jakučionio iš vienur į kitur, nes nekantriai laukė naujojo VSD vadovo ir jo nuotaikų.

Naujasis VSD vadovas T. Jakučionį nuo energetikos reikalų nušalino tik 2015 m. Tačiau jau nuo 2013 m. Artūro Skardžiaus šeimos projektai skverbėsi į kaimyninę Baltarusiją. Kaip? A. Skardžiaus verslo kolega atviras – per čia viešinčius įvairių forumų metu baltarusius. O ten, Baltarusijoje, energetikos verslą A. Skardžiaus šeimai padėjo vystyti ne tik Baltarusijos energetikos sektoriaus šulai, bet ir „Gazpromo“ banko pinigai. Apie tai papasakojo A. Skardžiaus verslo partneris.
Tad nepraėjo nė pora metų ir VSD akys atsivėrė. Pareigūnas atleistas, problemos nebėra?
Tačiau kiek tokių jakučionių dar dirba VSD ir STT?

Tai yra opus klausimais ir jam verta skirti kur kas daugiau dėmesio.

A. Skardžius, pasinaudodamas šeimos ryšiais VSD ir savo įtaka politiniam elitui, uždirbo vieną kitą milijoną sau, T. Jakučionio šeimai. Stengėsi uždirbti daugiau, gal ir nelabai pavyko. Bet tai, kiek buvo uždirbta naudojantis tarnybine padėtimi, juk nesunku pamatuoti.

Ir kas sumokėjo už T. Jakučionio politinę indulgenciją? T. Jakučionio patikimumo klausimas tūnojo trejetą metų stalčiuje, dar pora metų jis toliau dirbo VSD. Penkeri metai yra labai daug.

Lygiai tokia pat labai apčiuopiama žala atsiranda, kai įmonei „Lietuvos geležinkeliai“ Europos Komisija skiria beveik 28 milijonų eurų baudą. Devynerius metus stumdytas klausimas dėl Rengės geležinkelio ruožo nebuvo tik Stasio Dailydkos, buvusio įmonės vadovo, asmeninis reikalas. Rengės ruožo problema prasidėjo prie socialdemokrato Gedimino Kirkilo, tęsėsi prie konservatoriaus Andriaus Kubiliaus ir buvo užtvirtinta prie dar vieno socialdemokrato – Algirdo Butkevičiaus. Ir tada – bauda.

O jei „Lietuvos geležinkeliai“ buvo S. Dailydkos asmeninis reikalas, vadinasi, jis jį išsipirko. Dalis socialdemokratų elito, tarp jų ir A. Butkevičius, gavo iš „Lietuvos geležinkelių“ netiesioginę paramą savo rinkiminėms apygardoms. Senąją „Lietuvos geležinkelių“ vadovybę dar pernai dėl Rengės ruožo gynė ir Jurgis Razma, konservatorius. Tai kiek kainavo politinė indulgencija S. Dailydkai, kad „valstybėje valstybėje“ niekada nesilankė specialiosios tarnybos, išskyrus keletoje antrinių įmonių kažkur regionuose? Daugiau nei Europos Komisijos bauda Lietuvai ar vis dėlto mažiau?

Mes vis kalbame ir kalbame apie valstybes valstybėje – atskiras įmones, valdiškų įmonių poskyrius, vandenin dingusius milijonus eurų, dabar jau ir dešimtmilijonines baudas iš Europos Komisijos, tačiau tinkluose kol kas tik keli smulkūs kilbukai – išdraskyta Darbo partija, drąsių, bet nelabai protingų berniukų Liberalų sąjūdis ir sava mirtimi mirštančio Tvarkos ir teisingumo veikėjai.
Jie iš rinkos dingo, bet korupcijos mastai nesumažėjo nė per nago juodymą.

Iš tikrųjų. Viena yra susemti kelis liberalus, kurie turėjo daug lengvų pinigų, labai norėjo įtakos ir kaip ją pirks kalbėjo su visais į kairę ir dešinę. Visai kas kita yra pajudinti socialdemokratus ir netgi konservatorius. Politinės indulgencijos spalvos nežiūri. Ir partijos nežiūri. Politinė indulgencija yra tokio platumo, kad peržengia partijos rėmus. A. Skardžius, po socialliberalų sunykimo pasirinkęs socialdemokratus, jautėsi toks stiprus, kad keletą metų šokdino visus aplink suskystintųjų dujų terminalo laivo pirkimo užkaborius, kai tuo tarpu jo partijos pirmininkas ir premjeras A. Butkevičius važinėjo į marias žiūrėti, ar teisingai kalami poliai terminalui.

Ir, beje, A. Skardžius turėjo to paties VSD išduotą leidimą dirbti su slapta informacija. Ir iki šiol turi. Jis gavo jį tuo metu, kai jo šeima vystė verslus Baltarusijoje su „Gazpromo“ banko pinigais, o jo dukterėčios vyro byla saugiai gulėjo VSD stalčiuose.