Galime šmeižti visus, ypač žinomus asmenis. Kas kitaip galvoja, tas demokratijos priešas. Ta proga nejučiom prisimenu mūsų tautinio atbudimo šauklį Povilą Višinskį (1875–1906) ir jo knygelę „Kas yra Konstitucija?“ (1906), rašiusį, kad demokratinėse šalyse Konstitucija priimama visų piliečių sutarimu. P. Višinskis svarstė, kokia Konstitucija reikalinga Lietuvai. Atsako: demokratinės respublikos, bet ji bus veiksminga, jeigu visi piliečiai bus atsakingi už savo veiksmus ir žodžius. Argi mes esame atsakingi?

Keletą metų A. Terleckas buvo tampomas po teismus, esą jis savo veiklą išvystęs KGB pritarimu. Taip pasirodė vienam mūsų piliečiui. Tik Aukščiausias Teismas užbaigęs šią bylą. Žemesniųjų instancijų teismai nepajėgė apginti tiek Lietuvai nusipelniusio žmogaus, nes šmeižikas reiškė tik savo nuomonę, o už nuomonę negalima bausti, jos pagrįsti nebūtina. Pasirodė ir tiek. Pas mus žodžio laisvė. Šmeižk, ką tik nori. O norų yra.

Antaną Terlecką prisimenu nuo 1966 metų. Jis siekė veikti viešai, nebijojo represijų, nes tik tokia veikla gali parengti dirvą Lietuvos valstybingumo atstatymui. 1979 metais jis parengė 45 pabaltijiečių kreipimąsi į pasaulio visuomenę, į kurį pirmą kartą sureaguota. Europos parlamentas 1983 m. sausio 13 d. priėmė rezoliuciją, kuria pasmerkė Lietuvos, Latvijos ir Estijos okupaciją. Tai pirmas tokio pobūdžio dokumentas. 1987 m. rugpjūčio 23 d. Vilniuje prie Adomo paminklo A. Terlecko iniciatyva vyko mitingas, atvėręs vartus mūsų laisvėjimo procesui. Nežinau šiame laikotarpyje labiau nusipelniusio asmens mūsų valstybingumo atstatymui negu A. Terleckas.

Jeigu A. Terlecką dergė mažai kam žinomas žmogelis, tai pasirodžiusio DELFI opuso autorius pretenduoja į žinomus politologus. Jis sulygina A. Brazauską su M. Burokevičium ir Hitleriu. Ar neperžengtos visos ribos? Nesu A. Brazausko adoratorius. Pažinojau jį Sąjūdžio laikais ir po Nepriklausomybės paskelbimo. Jis pritarė mūsų valstybingumo atkūrimui. Neturim duomenų, kad veiktų prieš Valstybę. Paskelbus Nepriklausomybę, A. Brazauskas jai neoponavo, pritarė. Tapęs Pirmuoju Lietuvos Prezidentu, rūpinosi mūsų šalies priėmimu į NATO. A. Brazauskas ne šventas, yra už ką kritikuoti, bet jis nenusipelnė tokio lygio šmeižimo.

Kol kas nerandu įtikinamo atsakymo, kodėl mūsų krašte tiek neapykantos ir šmeižto asmenybėms, stovėjusioms prie mūsų Nepriklausomybės atkūrimo ištakų, nuo V. Kudirkos, J. Basanavičiaus iki J. Marcinkevičiaus, A. Terlecko. Protestuojame prieš Rusijos vykdomas ideologines diversijas.

Kai V. Žirinovskis šaukia, kad Klaipėdos ir Vilniaus kraštus Lietuva neteisėtai pasiglemžė ir reikia „atstatyti teisingumą“, protestuojame, o kai mūsų istorikai, užimantys postus mūsų valstybės finansuojamuose institucijoje, rašo, jog 1920 m. L. Želigovskis vadavo savo Tėvynę nuo lietuvių, o 1923 m. lietuviai užgrobė Klaipėdos kraštą, sakome, jie naudojasi mūsų žodžio laisve. Gviešiasi į Vilniją ir atskiri dabartinės Lenkijos veikėjai, kaip taisyklė, Lietuvos bajorų palikuonys. Ugdoma nemeilė savam kraštui ir jam nusipelniusiems žmonėms. Ko daugiau mūsų krašto neprieteliams reikia?

V. Žirinovskis ir teigia, kad Lietuva turi grįžti į savo žemes, tai yra be Klaipėdos ir Vilniaus, protestuojam. Nematau principinio skirtumo tarp mūsų veikėjų rašinių ir analogų Rusijoje bei Lenkijoje. Specialiai neviešinu mūsų „istorikų“ ir „filosofų“ pavardžių (jie įdėmiam skaitytojui pakankamai žinomi). Supranti, kodėl jie įnirtingai priešinosi Istorinės atminties išsaugojimo ir tyrimo įstatymo priėmimui Seime. Jie minta iš mūsų mokesčių mokėtojų pinigų. Klausimas: kodėl protestuojame prieš Rusijos politikų ideologines diversijas, o šalies viduje leidžiame griauti savo valstybės pamatus. Esu tikras, jie ne mažiau pavojingi negu užsienio.

Mūsų Konstitucijos 10 straipsnis skelbia: „Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedalijama į jokius valstybinius darinius“. Mūsų Seimūnai, ministrai, teisėjai prisiekia saugoti teritorijos vientisumą. Minėti veikėjai ir veikėjos tokios priesaikos nedavė. Vadinasi, jiems viskas galima. Kiek žinau, ir demokratinių šalių baudžiamuosiuose kodeksuose esama straipsnių „Už valstybės išdavimą“, kuriame pasakyta, kad sąmoningas savo valstybės psichologinis rengimas kitų šalių okupacijai yra baustinas.