Man tikrai buvo. Ir ne kartą. Atsimenu tuos momentus, kai ramybę, kuomet dukra ar sūnus ramiai žaidžia kažkur už sienos, staiga pakeičia staigus verkimas užsigavus, ar mano paties šokas pamačius flomasteriais ar klijais papuoštas duris ar sienas.
Kas augina vaikus, turbūt supras mane, kad šios situacijos yra tiek pat kasdienės, kaip ir ne vietoje palikti batai, pavėluotas šeimos susėdimas prie vakarienės stalo ar sunkumas atsikelti laiku iš ryto.
Todėl verta suklusti. Šalia daugybės protingų pakeitimų Seimas nustatė ir tai, kad neteisėta yra šešiametį vaiką palikti be vyresnių kaip 14 metų žmonių priežiūros, jei tam nėra „objektyvios būtinybės“. Iš esmės tai automatiškai laikoma vaiko nepriežiūra, už kurią gresia rimtos pasekmės. Kaip dabar vertinti tokias situacijas? Ar jos tapo nelegalios?
Maži vaikai tikrai negali būti palikti be priežiūros. Juos būtina prižiūrėti, ir labai rūpestingai. Tačiau rimtai abejoju, ar „objektyvi būtinybė“ bus tikrai traktuojama su sveiku protu. Kas apsiims spręsti, ar išvargusi mama ne per ilgai užsibuvo vonioje? Ar vaikas, kuris miega (o gal jau atsibudo ir žaidžia?) kitame kambaryje, yra laikomas „paliktas vienas“? Ar tokiam palikimui yra objektyvi būtinybė? Ar galima su vaiku pažaisti slėpynių?
Įvardinkime tiesiai – jei vaiko teisių apsaugos darbuotojams bei policijai visada pakaktų išminties, sveiko proto ir drąsos protingai taikyti teisę, tai ir dabartinis įstatymas buvo pakankamas užtikrinti vaiko interesus. Vaiko nepriežiūra, kuri gresia vaiko gyvybei, sveikatai, ar raidai, buvo ir yra pažeidimas ir iki šiol. Ir pagrįstai, nes tai apie reikalo esmę – vaiko interesus. Nauja taisyklė bus tik formalus pažeidimas, kuris su vaiko interesais tiesiogiai nebūtinai turi ką nors bendro.
Seimas, pasakęs A, turėtų pereiti ir prie B – užtikrinti, kad visos institucijos elgtųsi protingai, o tėvai nebūtų palikti nežinioje. Tai gerokai sunkiau, nei priimti nuostatą, kurios prasmė bus aiškinamasi pakeliui.
Pakalbėkime ir apie tai, kas svarbiausia – paslaugų šeimoms prieinamumą, kad vaikas iš tiesų neliktų vienas.
Dar ne taip senai, bent jau Vilniuje, dalis tėvų net neturėjo galimybės vaikus išleisti į darželį. Šią galimybę užtikrinome tik šiemet – per dvejus metus sukūrus tūkstančius papildomų vietų darželiuose, juose šiandien jau turime net laisvų vietų. Kitas artimiausių dviejų metų uždavinys – užtikrinti, kad siūlomas darželis visada būtų pakankamai arti namų.
O kas būna, kai vaikui sueina šešeri? Jis ką – jau suaugęs, ir gali būti vienas bet kur ir bet kaip? Ką septynmečiui pradinukui po pamokų veikti namuose? Su kuo jam būti, jei tėvai dar dirba? Kad vaiko interesai būtų apginti, reikia ne įstatymų, o paslaugų. Pradėkime nuo to, kad visi pradinukai turėtų galimybę (ne prievolę!) būti mokykloje iki šeštos valandos vakaro, kai dauguma tėvų ir mamų baigia darbus.
Tad turiu pasiūlymą Seimui – skirkime kelis milijonus pradinukų popamokiniam užimtumui mokyklose. Tai bus realus žingsnis, kuris padės tėvams ir mamoms suderinti darbą ir šeimą. Tai bus žingsnis, kuris padės vaikams daugiau išmokti, geriau pasiruošti gyvenimui.
Vilniuje mes jau skaičiuojame, kiek tai kainuotų ir kaip tai gali būti užtikrinta. Esu tikras, kad jau nuo kito rugsėjo galime tai įgyvendinti. Priimkime sprendimą, kuris realiai padės vaikui ir šeimai!