R. Lopata. LSDP: per kvailystes į žvaigždes

Socialdemokratų partijos taryba priėmė sprendimą trauktis iš valdančiosios koalicijos. Tuo metu socialdemokratų frakcija Seime daugumos jos narių sprendimu susitarė dėl bendradarbiavimo su valstiečių – žaliųjų frakcija.

Taip atsirado valdančioji frakcijų koalicija.

Lietuvių politikai, kaip ne kartą buvo, stengiasi nustebinti ne tik savo piliečius, bet ir likusį pasaulį. Panašu, kad tokio atvejo nei Europos valstybių politinėse sistemose, nei pasaulyje dar nebuvo.

Demokratiją įrėmina ne tik įvairaus pobūdžio teisiniai dokumentai, bet ir tam tikri principai ir vertybės, galų gale, nerašytos taisyklės. Būdamas partinis be partijos paramos nepateksi į rinkimų partijos sąrašus, kuriuos lydi piliečiams (rinkėjams) skirta partijos programa ir įsipareigojimai.

Vadinamasis laisvas mandatas nereiškia, jog galima nesilaikyti įsipareigojimų ir klastoti rinkėjų valią. Todėl šnekėjimai apie laisvo mandato atveriamas galimybes sudaryti koalicijas ir pan. neatsižvelgiant į partijos valią – demagogija.

Reikia pripažinti ir tai, kad R. Karbauskiui ir S. Skverneliui manipuliacijų ir įvairių žaidimų pagalba pavyko suskaldyti socialdemokratus. Partinės demokratijos požiūriu – tai irgi antidemokratiški veiksmai, kurie gali skaudžiai ir nepataisomai atsiliepti ateityje.

Ministrų veidmainystė geriausiai atsiskleidžia per L. Linkevičiaus ir M. Sinkevičiaus duetą. Vienas elgiasi sąžiningai, o kitas antrą kartą išstoja iš partijos. L. Linkevičius pirmą kartą išstojo iš partijos tam, kad taptų R. Pakso krašto apsaugos ministru, o dabar – kad išliktų užsienio reikalų ministru.

L. Linkevičius mano, kad jis gali „suteikti kokybę“ šiai ministerijai. Panašiai galvoja ir vis kiti jo frakcijos Seime bičiuliai, kurie taip pat sako, esą tik jie pajėgūs suteikti kokybę tai kėdei, prie kurios prišalo.

Teisindamas savo buvimą prie lovio, L. Linkevičius net išranda naujas politologines sąvokas šalies politinei sistemai apibūdinti. Esą rinkėjai jį išrinko būti valdžioje, o ne opozicijoje.

Iš tiesų rinkėjai į valdžią išrinko vieną partiją – valstiečius-žaliuosius. Visus kitus – į opoziciją. Ir tai, kad socialdemokratai prisiplakė prie valdžios, nereiškia, kad taip pat sėkmingai socdemus negalėtų pakeisti lenkai, tvarkiečiai ar konservatoriai.

Naujųjų LSDP frakcijos Seime lyderių aiškinimai, esą jie negali oponuoti savo sukurtai programai – pasakos, skirtos vaikams. Apskritai ši istorija rodo, kad LSDP lyderiai, esantys frakcijoje, mano, jog Lietuvos žmonės yra kvaili ir tuščia demagogija galima juos vedžioti už nosies.

Galbūt G. Paluckas nemažai kaltas dėl susiklosčiusios padėties, bet jis elgiasi gana nuosekliai. G. Paluckas racionaliai mąsto, jog socialdemokratų partija gali išlikti populiari šiandien tik būdama opozicijoje, o ne valstiečių marionete.

Pasižiūrėkime, kaip Vokietijoje socialdemokratų lyderis M.Šulcas, būdamas koalicijos su A. Merkel šešėlyje, pralošė rinkimus. Žemiausias vokiečių socdemų rezultatas istorijoje. M. Šulcas nedelsdamas pareiškė, kad socialdemokratai apsisprendžia būti opozicijoje. Jis galvoja apie partijos, demokratijos ir valstybės kokybę.

Šiandien nematyti jokios galimybės, kad LSDP frakcija Seime atsitrauktų nuo tos kvailystės, kuri padaryta. Pritarčiau A. Sakalui, kad šiandien geriausias sprendimas – suspenduoti frakcijos narių narystę partijoje.

Atrodo, kad įvyksta tikrasis apsivalymas LSDP. Žmonės, kurie jau buvo pripratę sėdėti dešimtmečiais Seime ir iš esmės atitrūkę nuo tikrųjų partijos narių, su šia kadencija, matyt, ir baigs savo politinę karjerą.