Ekstremali padėtis dėl žuvusio ir nebeišgelbstimo derliaus jau paskelbta Panevėžio, Šilutės, Rokiškio, Kupiškio, Kretingos, Jonavos, Pasvalio ir Pagėgių savivaldybėse.
Tuo tarpu Vyriausybės ekstremalių situacijų komisija tik spalio 2 dieną ketina nagrinėti praūžusių liūčių pasekmes žemės ūkiui ir spręsti, ar visoje šalyje paskelbti ekstremalią situaciją.
Pavėluoti patarimai – kaip pleistras ant lūžio
Žemės ūkio ministerija (ŽŪM), atsižvelgdama į susidariusią situaciją, kreipėsi į Nacionalinę mokėjimo agentūrą (NMA), bankus bei grūdų supirkėjus, su kuriais buvo sudarytos išankstinės grūdų pardavimo sutartys, prašydama supratingumo ir, esant galimybei, atidėti žemdirbių prisiimtų įsipareigojimų vykdymą.
Ministerija ragina ūkininkus skaičiuoti ir fiksuoti patirtus nuostolius: gyventojai, ūkio subjektai ir kitos įstaigos, kurie dėl ekstremaliosios situacijos patyrė žalą, turi teisę pagal patirtos žalos atsiradimo vietą kreiptis į savo savivaldybės administracijos direktorių su rašytiniais prašymais suteikti valstybės paramą už žalą, patirtą dėl ekstremaliosios situacijos. Rajonuose, kur paskelbti ekstremalūs įvykiai, ūkininkų patirti nuostoliai galėtų būti kompensuojami panaudojant savivaldybės administracijos direktoriaus rezervo fondą, dėl to nebūtina skelbti ekstremalios situacijos.
Tokie samprotavimai iš Žemės ūkio ministerijos pasklido prieš savaitę. Žinoma, po vandeniu nenukultuose laukuose pinigų tegul ieško savivaldybės, kuo čia dėta centrinė valdžia?
Dar gražiau per nacionalinį Lietuvos transliuotoją šį antradienį pakalbėjo premjeras S. Skvernelis: „Žemdirbių likimo valiai tikrai nepaliksime. Kitas dalykas – mes turime tik 16 proc. draustų pasėlių. Žinant, kad yra pakankamai neblogas Vyriausybės kompensavimo mechanizmas už draudimo įmokas, turime skatinti žemdirbius draustis. Nes kiekvienais metais matome gana daug gamtos anomalijų, per kurias nukenčia mūsų žemės ūkio sektorius.“
Pritariu Premjero minčiai, kad pasėlius reikia draustis, tačiau reikėtų žinoti, kad susidarius tokiai situacijai kaip šiais metais šalyje, kai nuolat lyja ir dėl to patvino pasėliai, pažliugo dirvos ir negalima nuimti derliaus, niekas nuo tokios netekties nedraudžia. Yra draudžiama tik nuo krušos, liūties, audros, stichinės sausros, iššalimo. „Liūtis“ draudimo bendrovės VH LIETUVA taisyklėse apibūdinama taip: „Liūtis – tai meteorologinių sąlygų nulemtas trumpas lietus, kai per 15 minučių iškrinta daugiau kaip 15 litrų kritulių į vieną kvadratinį metrą (15 mm) arba kai per 24 valandas vienam kvadratiniam metrui tenka daugiau kaip 50 litrų kritulių (50mm)“. Todėl ūkininkai, nors ir būtų buvę apdraudę tuos pasėlius, kurie dabar paskendo nuo ilgalaikių kritulių, jokios draudimo išmokos negaus.
Buvo laikas – reikėjo spręsti
Nebe pirmi metai, ypač po pernykštės ne pačios geriausios ūkininkams vasaros, dar anksčiau – kilus pienininkystės krizei – savo viešuose pasisakymuose, straipsniuose, susitikimuose nuolat kartojau: būtina steigti rizikos fondą, kuris pagelbėtų kritinėse situacijose atsidūrusiems žemdirbiams. Kartu su buvusiais Seimo nariais Arvydu Vidžiūnu ir Broniumi Pauža parengėme ir dar 2016 m. balandžio 7 dieną įregistravome Žemės ūkio, maisto ir Kaimo plėtros įstatymo Nr. IX-987 papildymo 51 straipsniu įstatymo projektą, kuriame siūlėme įsteigti Žemės ūkio stabilizavimo fondą. Esant tokiam fondui būtų galima padėti ir nuo tokių kaip šiemet žemdirbius užgriuvusių negandų. Deja, šis projektas jau pusantrų metų kaip guli stalčiuje. Seimo Rudens sesijos darbų programoje šis projektas jau yra įrašytas, tačiau svarstymas numatytas tik gruodžio mėnesį.
Todėl itin stebina vėlyvas valdžios atsipeikėjimas – vėl cituoju Ministrą Pirmininką: „(...) reikia galbūt žiūrėti į ateitį ir suformuoti krizių fondą, nes gamtinės stichijos ir gyvūnų sukeliamos ligos daro ženklų poveikį žemės ūkio sektoriui.“
Taigi „konstruktyvūs“ siūlymai: galbūt žiūrėti į ateitį, galbūt suformuoti krizių fondą...
Premjere, ateitis jau čia: tikiu, kad kasryt ant Jūsų darbo stalo gula suvestinės apie kritulių kiekį Aukštaitijoje ir visoje Lietuvoje, apie ekstremalią padėtį paskelbusias savivaldybes. Nežiūrėkite labai toli į ateitį, o imkitės realių veiksmų, nes juk visa valstybė girdėjo, kad ją valdo profesionalų komanda. Parodykite jos galimybes.
Krizių rizikos fondui suformuoti taip pat netinka žodis „galbūt“. Vyriausybės indėlis į jį tikrai būtų mažesnis negu lėšos, kurių prireiks paskelbus ekstremalią padėtį visoje šalyje. O skelbti teks, nes padėtis Lietuvos laukuose primena Nojaus tvano laikus.
Žemdirbiai ir meteorologai to dar nematė
Biržų rajone šį mėnesį orai leido dirbti vos tris dienas. Iki šiol čia nenukulta apie 20 proc. žieminių kviečių, o vasarinių – net apie 70 proc. Vasarinis rapsas nė nepradėtas kulti, kaip nepradėta ir rudeninė sėja. Melioracijos grioviai pilni vandens, ūkininkai negali pradėti tvarkyti griovių, kuriuos reikia nušienauti iki spalio 1 d. Dar sudėtingesnė situacija Ignalinos, Švenčionių, Rokiškio rajonuose – lietūs čia buvo itin intensyvūs ir, kaip liūdnai juokauja ūkininkai, „traktoriai plaukioja laukuose“.
Švenčionių rajone rugpjūčio mėnesį iškritęs kritulių kiekis beveik 2 kartus viršijo daugiametę klimato normą. Rajone nuimta tik apie 45 proc. visų pasėlių derliaus, Ignalinos rajone vos 50 proc., nepradėta žieminių kviečių sėja.
Ekstremali situacija Rokiškio rajone paskelbta rugsėjo 19 dieną. Savivaldybės ekstremalių situacijų komisijai buvo pateikti duomenys apie nenukultų javų plotus. Jie sudaro 11,2 proc. pasėlių ploto, išskyrus grikius ir kukurūzus. Daugiau kaip 10 proc. jau atitinka Vyriausybes nutarimų nuostatas. Be to, visi javai, išskyrus grikius ir kukurūzus bei daržoves, nenukulti iki rugsėjo 15 dienos, laikomi žuvusiais. Taip pat nėra galimybių pasėti žieminius javus, nes visi laukai neįvažiuojami. Rajone nuo rugpjūčio 10 dienos daugiametė kritulių norma viršyta 1,7 karto.
Ukmergės rajone nenukulta 29,9 proc. javų, 57,54 procento ankštinių kultūrų. Stambesnių ūkininkų bulvės dar visos apsemtose dirvose.
Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos Klimatologijos skyriaus vedėjas Donatas Valiukas patvirtino, kad rugpjūtį rytinėse Lietuvos dalies teritorijose iškrito nuo 95 iki 180 milimetrų kritulių, o tai yra nuo 1,5 iki 2 kartų daugiau nei įprastinis kritulių kiekis. Kai kuriuose rajonuose užfiksuotas kritulių kiekis net 3,5 karto didesnis už daugiametį.
Iki rugsėjo 20 dienos Šilutėje iškrito net 163,4 mm kritulių, kai vidutinė rugsėjo mėnesio norma yra 90 mm. Lietaus vanduo apsėmė laukus palei daugelį upių. Vandens lygis Nemune kelias dienas kilo po 20–30 cm, užliedamas ganyklas.
Anykščių rajone Šventoji liejasi per kraštus. Pasak Anykščių hidrometeorologijos posto stebėtojo Petro Buterlevičiaus, tokio upės šėlsmo rugsėjo mėnesį neregistruota per pastaruosius 55 metus.
Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmantas pasakojo, kad jis pabandė įvažiuoti į savo laukus Kėdainių rajone ir įsitikino, kad joks darbas neįmanomas. Vikšrinis traktorius įklimpo, jį vos pavyko ištraukti kitais trimis traktoriais. Vaizdas, pasak jo, žiaurus: pradžiūvę vos penki centimetrai dirvožemio, o žemiau – vanduo.
Taigi, Premjere ir žemės ūkio ministre, penktadienį važiuodami į Ukmergės rajoną (beje, kodėl ne į labiausiai nukentėjusį Rokiškio?) apsiaukite žvejų batus ir paprašykite, kad apžiūrėti laukus jums parūpintų platų traktorių su pripučiamais vikšrais. Tokių nebūna? Tikriausiai nebūna... Bet ir tokių metų Lietuvoje dar nebuvo. Gal tada bent pripučiama valtis pravers, nes jei žiūrėsite į skendinčius laukus nuo asfaltuoto kelio ir toliau svarstysite, skelbti ar ne ekstremalią padėtį, liksite nesuprasti žemdirbių.
Ko tikimasi iš valdžios?
Pradėsiu nuo radikaliausių reikalavimų. Ukmergės rajono žemdirbių asociacija reikalauja Žemės mokestį sumažinti 50 proc., avansines išmokas mokėti nuo spalio 1 d., padidinti dyzelino žemės ūkiui normas, netaikyti sankcijų dėl nepasiektų investicinių projektų rodiklių ir ekologinės produkcijos nepateikimo į rinką.
Laukia problemos su supirkėjais, su kuriais buvo pasirašytos išankstinės sutartys ar imtos paskolos dėl trąšų, augalų apsaugos priemonių pirkimo. Be to, gavus ES paramą, prisiimami tam tikri įsipareigojimai dėl pelningumo, derlingumo. Visi šie rodikliai šiemet šimtams žemdirbių yra nepasiekiami.
Praeiti metai taip pat buvo blogi. Kai kurie ūkininkai dar neatsiskaitę su įmonėmis, bankais. Jie tikėjosi atsiskaityti šiemet, o atėjo dar blogesni metai. Klimpstama vis giliau, ir išsikapstyti pavyks ne visiems.
Ūkininkams skaudu, kad valdžia, neatsižvelgdama į žemės ūkyje patiriamą riziką, žada didinti mokesčius, nors žemdirbystė – tai ne verslas po stogu. Žemdirbiai stebisi, kodėl Lietuvoje ūkininkų bėdos tapo nebeįdomios valdžiai. Regionų žurnalistai rūpinasi, rašo, bet valdantieji sostinėje nesidomi, kas vyksta provincijoje. Gretimose šalyse, kaimyninėje Latvijoje aukščiausi vadovai bendrauja su ūkininkais, atvyksta į jų ūkius, o dabartinei valdžiai rūpi tik žemdirbių mokami mokesčiai.
O liūdniausia tai, kad nebus galima gauti draudimo išmokų. Pavyzdžiui, už sunaikintus rapsus draudimas padengia nuostolius tik tada, kai jie jau būna sudygę iki tam tikro dydžio, o šiemet rapsai prigėrė net nesudygę. Baisu, bet žmonės pradės užarti laukus su visu derliumi, nes tiesiog nebeapsimokės jo nuimti. Draudimas nuostolių, atsiradusių dėl lietaus, neapmoka.
Todėl žemdirbiai ir tikisi vienintelio realaus sprendimo – kad Vyriausybė paskelbtų šalyje ekstremalią padėtį, kuri leistų nuostolių padengimui panaudoti valstybės rezervo lėšas.
Dar viena žemės ūkio ministro B. Markausko siūloma išeitis – kreiptis į Europos Komisiją, kad būtų suteikta parama nuo liūčių nukentėjusiems ūkininkams. Tokį sprendimą ministerija ruošia jau ne pirmą savaitę, o kokie bus jo rezultatai, galima tik spėlioti.
Ir nors pagaliau prisiminti opozicijos siūlymai bei pavėluoti veiksmai geriau, negu tūpčiojimai apie byrančios ir besigrupuojančios naujosios Seimo daugumos rikiuotę, belieka palinkėti liūčių nusiaubtus laukus lankantiems valdžios vyrams suprasti, kad purve skęsta ne tik duonos grūdas, bet ir žmonių triūsas, viltys, kaimo ateitis.