Kasmet gegužės 9 d. „Georgijaus juostelėmis“ pasidabinančioje Rusijoje 1945 metai vadinami Raudonosios armijos šlovingų pergalių ir katastrofiškų Vokietijos pralaimėjimų laikotarpiu. Tačiau V. Bešanovo knygoje „Trečiojo reicho katastrofa“ atskleidžiama kitokia, visai ne romantiška tiesa apie Raudonosios armijos „išvaduojamąjį“ žygį per Europą, kurį lydėjo prievarta prieš civilius, marodieriavimas, gyventojų masinės žudynės.
1945 metų pradžioje sovietų kariuomenė pakilo į lemiamą puolimą – kuo greičiau užimti Berlyną. Raudonajai armijai tai nebuvo lengvas pasivaikščiojimas mirtinai nusilpusio priešo kaulais. Sovietų kariuomenei, kaip ir visus karo metus, vadovavo daugiausia tokie patys nemokšos vadai, profesionalumo stokojantys „strategai“, vyravo tas pats lengvabūdiškas požiūris į savų karių gyvybes. 1945-ieji – tai ne tik Berlyno užėmimas ir pergalės saliutai, bet ir didelės nesėkmės, katastrofos, kraujo marios.
Sovietai kaip visada „triuškino fašistus“ ne tiek mokėjimu kariauti, kiek neišsemiamais gyvosios jėgos bei technikos resursais. Visa tai liudija milžiniškos, dažnai visiškai beprasmės milijonų karių netektys. Tiksliau suskaičiuoti aukas nieks nesirūpino ir nesirūpina iki šiol. Vietoj to Maskvoje rengiami pompastiški paradai.
Visiškas nemokėjimas kariauti buvo tarsi kompensuojamas teroru prieš civilius. Įsiveržę į Rytų Prūsiją nuo neapykantos sužvėrėję raudonarmiečiai degino ir plėšė namus, prievartavo moteris, šaudė į nespėjusias pasitraukti pabėgėlių kolonas. Vokietijos pasienyje vienas po kito iškildavo žiauriai keršyti vokiečiams raginantys stendai. Nuo masinės girtų „išvaduotojų“ barbarybės krūpčiojo visa Rytų Europa.
V. Bešanovas atskleidžia, kodėl „šventu“ Raudonosios armijos tikslu buvo pasirinktas jokios karinės svarbos neturintis Reichstago pastatas ir kokia tikroji „pergalės vėliavos“ istorija. Kaip iš niekuo nepasižymėjusių karių buvo sukurti ordinais apdovanoti supermenai, o tikrieji didvyriai – pamiršti. Galiausiai, kodėl Berlynas pradėtas šturmuoti balandžio viduryje, o ne vasarį, nors ir tuo metu Raudonoji armija turėjo pakankamai galimybių užimti Vokietijos sostinę.
DELFI siūlo skaityti knygos ištrauką.
***
1945 m. vasario pradžioje sovietų kariuomenė netikėtai įsiveržė į Sembos vakarinę dalį ir užėmė daug gyvenviečių. Po keleto dienų vokiečiams pavyko sumušti ir iš dalies nublokšti priešakines pajėgas ir per drąsią didelio masto puolamąją operaciją 1945 m. vasario 19 ir 20 d. atkurti nutrauktą sausumos ir jūrų susisiekimą su Karaliaučiumi.
Armijų grupių „Samland“ ir „Šiaurė“ vadovybė, padedama policijos, atliko tyrimą dėl gyventojų likimo naujai išvaduotoje teritorijoje, kurio rezultatų, tiesa, esama tik iš keleto gyvenviečių. Štai 39-osios armijos 271-ojo ypatingojo motorizuotojo bataliono kariškiai (šauliai motociklininkai) Jurgivaldėje (Georgenswolde, dab. Otradnojė) nužudė 4 civilius asmenis ir lavonus sumetė į padegto dvaro liepsnas. Karininkai ir jų raudonarmiečiai žiauriai tyčiojosi iš moterų ir mergaičių. Kragavoje (Kragau, dab. Prochladnojė) 91-osios gvardijos šaulių divizijos kariškiai išprievartavo ir pasmaugė dvi jaunas moteris Medenavoje (Medenau, dab. Logvinas) 328-osios šaulių divizijos kariškiai nužudė bent 11 civilių asmenų. Ten priešais vieną namą gulėjo dviejų nužudytų moterų, mažo vaiko ir naujagimio lavonai. Buvo užmušti du pagyvenę vyriškiai ir keturiolikmetis berniukas, taip pat dvi moterys ir dvi mergaitės, kurios prieš tai išprievartautos. Visiškai nuogai išrengtos maždaug 30 metų moters kūnas buvo su durtinėmis žaizdomis krūtinėje, perkirsta kaukole ir išvarpytas kulkų. Kitoje gyvenvietėje 91-osios gvardijos šaulių divizijos kariškiai sušaudė du vokiečius karo belaisvius ir 4 civilius asmenis, įskaitant burmistrą bei jo žmoną. Jų aštuoniolikmetė duktė dingo be pėdsakų. Bet paskui buvo aptiktas išprievartautos jaunos merginos lavonas nupjautomis krūtimis ir išdurtomis akimis.
Sovietų 91-oji gvardijos šaulių divizija, prasiveržusi per Tyrenbergą (Thierenberg, dab. Dunajevka) į Kratlau–Germavos rajoną, 1945 m. vasario 7 d. apsupta ir sunkiuose mūšiuose iš dalies sumušta. Jos užimtose gyvenvietėse buvo nustatyta šiurkščių tarptautinės teisės pažeidimų. Tyrenberge nužudytas iš karo invalidų prieglaudos prie Sarginavos (Sorgenau, dab. Prokovskojė) dabar ten atvarytas 21 vokiečių kareivis. Elizabet Homfeld buvo išprievartauta ir drauge su žentu nužudyta šūviais į galvą, taip pat kaip Mina Kotkė, mėginusi priešintis, kai buvo prievartaujamas ir dvasininko Ernsto Trunco dvaro nuomininko sūnus. Į daržinę įmesta granata nužudytos ten uždarytos trys moterys ir vyras, o keletas žmonių sunkiai sužeisti. Tuo pačiu metu sovietų karininkai ir kareiviai nelaisvėje prisipažino, kad nuolat ir „žvėriškai“ prievartavo moteris ir net mažametes mergaites. Kratlau (Kratlaukis, dab. Syčiovas) 291-osios gvardijos šaulių divizijos 75-ojo gvardijos šaulių pulko kariškiai nužudė 6 vyriškius ir du vokiečių kareivius durtuvo smūgiais ar šūviais į galvą. Visas moteris ir merginas, įskaitant trylikametes, nuolat prievartavo, kai kurias moteris „lytiškai prievartavo po 6–8 kareivius 5–8 kartus per dieną“. 3–4 pačios jauniausios moterys buvo paliktos karininkams, kurie, atlikę nusikalstamą prievartą, atidavė jas savo valdiniams. Anentalėje vokiečių išvaduotojai aptiko lavonus dviejų moterų, kurios buvo išniekintos (viena ant mėšlo krūvos) ir paskui pasmaugtos.
Detalius tyrimus pavyko atlikti Girmavoje (dab. Ruskojė), kur netgi įsikūrė 91-osios gvardijos šaulių divizijos štabas su 275-ojo gvardijos šaulių pulko daliniais. Girmavoje aptikti 21 nužudytojo – vyrų, moterų ir vaikų – lavonai. 11 žmonių neatlaikė siaubingų kankinimų ir patys nusižudė. 15 sužeistų vokiečių buvo nužudyti sudaužius jiems galvas, o vienam įgrūsta į gerklę lūpinė armonikėlė. Pagal medicinos tarnybos kapitono daktaro Tolcieno išvadą, vienos moters kūne pastebėtos šios žaizdos: kiaurai peršauta galva, sutraiškyta kairioji blauzda, plati atvira pjautinė žaizda vidinėje blauzdos pusėje, padaryta peiliu. Kitos moters, kaip ir išrengtos jaunos merginos, suknežintas pakaušis. Buvo aptikta nužudytų sutuoktinių Retkovskių pora, sutuoktinių Šprengelių pora su 3 vaikais, jauna moteris su 2 vaikais ir nežinomas lenkas. Bendrame kape gulėjo nežinomos pabėgėlės, Rozos Tyl (Thiel), mergautine pavarde Vitė, ir 21 metų lenkų merginos kūnai. Visos trys buvo išprievartautos ir žiauriai nužudytos, toliau gulėjo dviejų vietos amatininkų kūnai, vienas iš jų, malūnininkas Magunas, buvo nušautas, nes mėgino apginti nuo išprievartavimo savo mažametę dukterį. Palei Germavoje Palmininkų (Palmnicken, dab. Jantarnas), prie 5-ojo kilometrus rodančio stulpo aptiktos dvi mergaitės. Abiem iš arti šauta į galvą, vienai išdurtos akys. Girmavoje moterys ir merginos, kurių buvo apie 400, 91-osios gvardijos šaulių divizijos vado pulkininko Kožanovo įsakymu buvo uždarytos į bažnyčią neva (bent taip tikino karo belaisvis majoras Kostikovas), kad būtų apsaugotos nuo savivaliavimo. Tačiau sovietų karininkai ir kareiviai įsiveržę į bažnyčią jas „masiškai prievartavo“. Ir aplinkiniuose namuose vėlesnėmis dienomis moterys buvo nuolat prievartaujamos, daugiausia karininkų, jaunas merginas – iki 22 kartų per naktį. Karininkas ir keletas raudonarmiečių bažnyčios varpinėje 8 kartus išprievartavo trylikametę Evą Link, matant persigandusiai motinai, kurią paskui ištiko tokia pati neganda.
Įvykiai vakariau Karaliaučiaus plytinčiame kurortiniame Metgetų priemiestyje, kurį 1945 m. naktį iš sausio 30-osios į 31-ąją užėmė sovietų 39-osios armijos daliniai (192-asis, 292-asis, 338-asis šaulių pulkai), o vasario 19 d. po kruvinų mūšių išvadavo vokiečių 1-oji pėstininkų divizija, 561-oji liaudies grenadierių divizija ir 5-oji tankų divizija, jau ne kartą aprašyta literatūroje, neseniai – taip pat Rusijos žurnalo „Novoje vremia“ publikacijoje su antrašte „Raudonarmiečių nusikaltimai“. Šiuo atveju verta paminėti ir amerikiečių tarptautinės teisės specialistą Alfredą M. de Zajasą (Zayas), kuris savo tyrimuose Metgetų įvykiams skiria ypač daug dėmesio. Vokiečių kareiviai Metgetuose ir aplinkinėse vietovėse aptiko siaubingų radinių. Išgyvenusieji (pavyzdžiui, buvęs Karaliaučiaus tvirtovės komendanto štabo 3-iasis karininkas, atsargos majoras profesorius daktaras G. Ipsenas) buvo „arti beprotybės“.
Jau prieigose buvo aptikti keleto šimtų vokiečių kareivių lavonai, daugelis buvo neatpažįstamai sudarkyti, beveik visuose namuose ir soduose gulėjo nužudyti vyrai, moterys ir vaikai, moterys su aiškiomis išprievartavimo žymėmis, dažnai – nupjaustytomis krūtimis. Vienoje vietoje, kaip pranešė buvęs 561-osios liaudies grenadierių divizijos štabo karininkas pavedimams K. Knoras (Knorr), dvi maždaug 20 metų merginos buvo perplėštos naudojant mašinas. Stotyje stovėjo mažų mažiausiai vienas pabėgėlių iš Karaliaučiaus prikimštas traukinys. Kiekviename vagone gulėjo „žvėriškai nužudytų bet kurios lyties pabėgėlių“ kūnai. Metgetų teniso aikštelę prigrūdo belaisvių vokiečių ir civilių, o paskui susprogdino specialiai parengtą sprogstamąjį užtaisą. Žmonių kūnų dalių buvo galima aptikti net už 200 m nuo milžiniškos sprogimo duobės. Dar 1945 m. vasario 27 d. kapitonas Zomeris (Sommer) iš tvirtovės komendanto štabo palei gatvių sankryžą prieš Metgetus už vieno namo žvyro karjere atsitiktinai rado 12 visiškai išrengtų moterų ir vaikų lavonų, gulinčių kartu „netvarkingoje krūvoje“. Jie buvo subadyti durtuvais ir peiliais.
Be atskirų lavonų, išbarstytų po visą kurortinę gyvenvietę, kurių suskaičiuota šimtai, buvo aptikta keletas didelių žemės iškilimų, po kuriais, kaip paaiškėjo, buvo palaidoti šimtai (pagal kapitoną Zomerį ir profesorių dr. Ipseną – 3000) nužudytųjų. Tvirtovės komendanto pėstininkų generolo Lašo paskirtos tiriamosios komisijos darbas sekėsi sunkiai, nes sovietai lavonų krūvas apliejo benzinu ir mėgino sudeginti. Tačiau pavyko nustatyti, kad dauguma aukų ne sušaudytos, o dažnai nužudytos pjaunamaisiais ir duriamaisiais ginklais. Be to, pavyko nustatyti, kad didelė dalis šių nužudytųjų buvo ne vokiečiai, o ukrainiečiai pabėgėliai, kurių prie Metgetų būta apie 25 000, taip pat vadinamosios Ukrainos „darbo tarnybos“ nariai, prievarta mobilizuoti (ir su kuriais vokiečiai nekaip elgėsi), o dabar, kaip ir daugelis jų tėvynainių kitose vietose, tapo sovietų keršto aktų aukomis.
Šiauriau Metgetų, kaip pranešė kapitonas Zomeris, palei kelią iki pat Pavajų (Powanien, dab. Čerepanovas) visur gulėjo civilių gyventojų lavonai – arba nužudyti šūviais į galvą, arba durtuvų ar buožių smūgiais.“
Pavelas Zolotovas prisimena, kaip prieš metus užimtame Žytomyre penketas minosvaidžių pulko karininkų užsuko į svečius pas vietos damas pailsėti, išgerti alučio, paklausinėti apie „kančias fašistiniame junge“:
„Paleidome patefoną, jaunieji ėmė šokti, o viena moteris nėjo. Aš ėmiau atsargiai klausinėti, kaip gyveno, kaip įstengė apsisaugoti nuo vokiečių, ar vokiečiai labai prievartavo merginas...
– Tikriausiai visos merginos bijojo pasirodyti vokiečiams. Be to, visos jos gražios, – mosteliu šokančiųjų pusėn, – didelė pagunda vokiečiams.
O ši staiga pareiškia:
– Ne, vokiečiai nepuldavo prie merginų, atvirkščiai, mūsų merginos puldavo prie vokiečių.
– Na jau!
– Karininkų klube dažnai vykdavo puotos ir merginų priešais klubą susirinkdavo tiek, kad kareiviai jas vydavo šalin. Kiekviena stengėsi patekti į klubą, bet jie mažai ką kviesdavo. O gyventi su mūsų merginomis jiems buvo griežtai draudžiama ir jie bijojo su jomis prasidėti. O jei kuriai merginai pavykdavo slapta gyventi su kokiu karininku, tad jai visos pavydėjo ir ji elgėsi kaip karalienė: taip
mylėti ir gerbti kaip vokiečiai mūsų vyrai nemoka.
– Vadinasi, jokios prievartos prieš moteris nebuvo?
– Nežinau, bet mieste vargu ar buvo. Visi būtų žinoję, čia visi viską žinodavo. Na, ir pats pagalvokite, kam prievartauti, kai pačios dešimtimis prašosi. O dėl badavimo – produktų trūko, bet kad kas badautų, nežinau, aplink mus nieko panašiai nebuvo.
Visa tai taip neatitiko mūsų propagandos ir taip prieštaravo mūsų tikrovei, kad mano galvą paveikė kaip kaušas šalto vandens pagirioms. Mūsiškėje neokupuotoje teritorijoje žmonės visur badavo, visi vaikščiojo pageltę, išsekę, milijonai mirė badu, o čia apie badavimą ir negirdėta. Yra apie ką pamąstyti.“
Toks „antisovietinis“ apmąstymas vyresniajam leitenantui kainavo aštuonerius metus laisvės atėmimo.
Pagal aukščiausiosios tarybos prezidiumo balandžio įsaką, gvardijos pulkininkas V. Kožanovas – Sovietų Sąjungos didvyris. Dabartinių vokiečių istorikų požiūriu, – karo nusikaltėlis. Ir viena, ir kita – anų dienų tiesa, jungianti karinį šaunumą su kruvinu kerštu, šlykščias žudynes ir žygdarbius, nugalėtojų triumfą ir nugalėtųjų nelaimę.
Kuo Girmavos ir Metgetų tragedija skiriasi, pavyzdžiui, nuo Chatynės tragedijos? Kariniu požiūriu viena nemenkos svarbos detale – su Baltarusijos kaimeliu nėra susijęs Vermachtas.