Dabar mes susiduriame su blūdu, kuris yra vietinis, ne importuotas. Ir tik iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai tėra vienos partijos vidiniai nesutarimai, kartų kaita ar dar kažkas iš panašaus meniu.
Anaiptol. Kilęs blūdas grasina ne mažesne sumaištimi, negu XX a. pradžios revoliucijos, ir visi šitos košės maišytojai turėtų įsisąmoninti, kaip toli siekia tykštantys purslai, juodinantys visą partinės demokratijos sistemą.
Kaip legionas
Lietuvos socialdemokratai iš LDDP atsinešė partinės drausmės suvokimą, kuris yra kilęs iš griežtos disciplinos, dešimtmečiais puoselėtos Lietuvos komunistų partijoje. Ir Atgimimo laikais bet koks vikstelėjimas komunistų pusėje buvo priimamas kaip neįtikėtina drąsa, nors taip pasielgus laisviems nuo partinių pančių žmonėms, niekas per daug nesistebėdavo. Tarkime, laisvas žmogus galėjo minėti žodį Nepriklausomybė, o komunisto lūpose „suverenitetas SSRS sudėtyje“ buvo pateikiamas kaip be galo revoliucinga laikysena.
Drausminga kariauna turi pranašumą prieš neorganizuotą skaitlingesnę minią. Geležine disciplina pasižymėję Romos legionai užkariavo besikivirčijančias tarpusavyje Europos tautas. Lietuvos socialdemokratai laimėjo ne vieną balsavimo mūšį Seime tik todėl, kad laikėsi iš anksto aptartos bendros nuostatos.
Dabar visa Lietuva su nuostaba regi maištą frakcijoje, nes didesnė jos dalis iš partijos legionierių persikvalifikavo į laisvuosius šaulius. Visuomenė pečių gūžtelėjimais bando slėpti besiskverbiantį nesaugumo jausmą.
Stabilizatoriai?
Čia prieina Saulius Skvernelis ir sako: „Viskas stabilumo vardan“. Turėjome andai aukščiausią Europoje premjerą iš būsimų socialdemokratų, kuris dėl tokių patikinimų gavo „Didžiojo Stabilizatoriaus“ pravardę, o iš politikos išlėkė, nes per banko griūtį visų pirma gelbėjo savo indėlį. Dabar griūna ne vienas bankas, o aižėja didžiausia partija, tačiau dabartiniam premjerui iš to regisi stabilumas.
Nieko keisto, nes daug metų su uniforma praleidusiam žmogui daugiapartinė sistema su nuomonių įvairove ir be nustatytos viršenybės yra ir liks svetimas darinys, kuriuo galima pasinaudoti, bet kuriame veikti nemokama ir kuriame būti nesinori. Tikroji svajonė turėti didelę visa apimančią vieną partiją nutylima, nes per daug primena neseną komunistinį eksperimentą, nors partijų svarbos menkinimas veda būtent tenai. Kaip alternatyva visuomenei siūlomas „nepriklausomų profesionalų“ spektaklis, ir ši patiki teatru, užmiršusi, kad tuos „profesionalus“ valdo Seimo valia.
Tą demokratinę valią sudaro rinkėjų balsais deleguoti atstovai, susibūrę į atskiras grupes, arba frakcijas. Pavienis atstovas tik su savo balsu dažniausiai neturi galių daryti įtakos sprendimams, todėl glaudžiasi į vieną iš grupių.
Frakcijos Seime randasi iš to, ką į rinkimus buvo delegavusios partijos. Patys save išsikėlusieji yra pavieniai atvejai ir ne jie lemia. Lemia partijos, kurios per savo struktūras gali kalbėtis su rinkėjais visoje šalyje. Taigi, į Seimą išrinktas socialdemokratas yra tenai tik todėl, kad tam pritarė partija ir savo resursais padėjo įtikinti jo rinkėjus.
Kaip pavyti traukinį, kai „Geležinkeliai“ išvažiavo?
Kadangi Lietuva vis labiau virsta europietiška valstybe, neišvengiamai randasi europietiškos socialdemokratijos poreikis. Algirdas Brazauskas lipdė šią partiją, kaip mokėjo ir kaip suprato, pagal jam įprastą ir gerai pažįstamą modelį. Iš pradžių buvo gerai: draugai, paskui bičiuliai, pažintys, ryšiai, Druskininkai, „Lietuvos geležinkeliai“...
Nors partijos ideologai nepaliauja aiškinti apie neesminius skirtumus tarp priklausomos ir nepriklausomos Lietuvos, laikas daro savo. Aštuoneriems metams pavyko sustabdyti būtinas permainas, išsirinkus nei vienam partijos sparnui grėsmės nekėlusį pirmininką Algirdą Butkevičių. Stabilizavimas atotrūkį nuo rinkėjų tik didino, nes gyvenimas riedėjo toliau.
Tie, kam suveikė ateities įžvalgos ar išlikimo instinktas, nauju pirmininku išrinko permainas žadantį Gintautą Palucką. Kiti norėjo valdomos jungties tarp vakarietiško jaunumo ir praeities šaknų, kurias matė Jonavoje.
Anksčiau šis variantas būtų pavykęs, bet bestabilizuodama senoji grietinėlė praleido tinkamą metą, ir dabar ligoniui drungni kompresai nebepadės. Kaip rodo balsavimai, partijos dauguma tai jaučia.
Metas baigti nejuokingus cirkus
Noras atsiskirti nuo valstiečių yra noras galutinai nepavirsti žaliai raudona švinktelėjusia skerdiena ant valstiečių stalo. Kaip esu rašęs po paskutinių Seimo rinkimų, kantriai palaukus ant upės kranto, tėkmė atneš priešo lavoną. Konservatoriai tos dienos beveik sulaukė, bet valstybei geriau turėti abi rankas, ne vien tik dešiniąją.
O grupelės socialdemokratų noras likti valdžioje, neatsakingai, savanaudiškai ir trumparegiškai remiamas žalių valstiečių, kuria žaliai raudoną blūdą, užliejantį visuomenę nauja nepasitikėjimo partijomis banga. Ji vėl atneš į rinkimus naujų gelbėtojų kompaniją. Paskui vėl nusivylimas, vėl dairymasis, kas naujo.
Deja, pasaulis nėra sugalvojęs geresnio būdo tvarkytis šalyje, kaip partinės demokratijos sąlygomis, kad ir kokia ji netobula. Metas baigti blūdą, klibinantį pačius pamatus.