Šiandien dėmesio centre padėtis socialdemokratų partijoje. Ilgus metus buvau su ja susijęs. Pasitraukiau, kai jos vadovas viešai į priekaištus, kad nevykdomi priešrinkiminiai pažadai, pareiškė: „nesvarbu, ką žadėjom, svarbu, kad laimėjom...“ Jam pritarė ir kiti veikėjai. Negalėjau susitaikyti su tokia mintimi. Pasitraukiau iš LSDP ir jau daugiau kaip dešimt metų nepriklausau jokiai partijai. Stebiu mūsų politinį gyvenimą ir kas vyksta mūsų krašte. Deja, ne geri dalykai.
Nesugebam sukurti normalios valstybės valdymo sistemos. Artėjam prie mūsų valstybingumo šimtmečio minėjimo. Visas kaltes už visas nesėkmes verčiam būtam okupaciniam režimui. Prisiminkim 1918 metus. Tada nebuvo mados kaltinti kitus, o jų padėtis buvo daug blogesnė negu mūsų. Nebuvo apibrėžtos teritorijos, sienų, valstybės, jokio valdymo mechanizmo. Reikėjo visa tai susumuoti ir veikti. Visos tuometinės politinės partijos ieškodavo bendro susitarimo. Visoms tuometinėms vyriausybėms labiausiai rūpėjo tautinės kultūros gaivinimas. Dabar valstybė buvo. Reikėjo tik perimti jos valdymą. Šiame kelyje jokių ekscesų nebuvo. Chaosas prasidėjo atkurtoje valstybėje. Jis didėja.
Tai, kas vyksta socialdemokratų partijoje, ne vien jos reikalas. Ji mūsų politinės sistemos veidrodis. Dalis socialdemokratų frakcijos narių dėl postų pasirengė viskam. Reikia pažvelgti į jų praeitį. Manau, ją prisiminę, nenustebsime. Kelis iš jų pažįstu daugelį metų. Kadangi buvau prie tos partijos ištakų, norisi pasidalinti prisiminimais.
LKP nebuvo politinė partija, o valstybės valdymo mechanizmas. Buvau tos „partijos“ narys ir suvokiau, kad žengiant į Nepriklausomybę, būtina išardyti tą mechanizmą (vėliau mumis pasekė ir kiti). Susilaukiau pritarimo. Susiformavo bendraminčių grupė (A. Damanskis, R. Gudaitis, J. Gagilienė, R. Ozolas). Mums daug padėjo vietinės Sąjūdžio grupės.
Palaikytojų sulaukėme visuose Lietuvos kampeliuose. Toje pačioje Mokslų Akademijos salėje, kurioje išrinkta Sąjūdžio Iniciatyvinė grupė, buvo sukviesta konferencija ir išrinkta Koordinacinė Taryba LKP suvažiavimui sukviesti ir apsvarstyti LKP atskyrimo nuo TSKP klausimus. Čia nematėme nei I. Šiaulienės, nei G. Kirkilo.
LKP atsiskyrė. I. Šiaulienė Klaipėdos universitete dėstė TSKP istoriją, tupėjo tyliai. Šį kursą panaikinus, atsidūrė nežinioje. Paskelbus 1992 m. Seimo rinkimus, LDDP sudarinėjo kandidatų į Seimą sąrašą. Trokštančių nebuvo tiek daug. Ne visi tikėjo rinkimų sėkme. Į sąrašą pateko visi pageidaujantieji (ir I. Šiaulienė, ir G. Kirkilas), visi buvo išrinkti, nes anksčiau buvusieji valdžioje susikompromitavo dėl savo vykdytos privatizacijos. Šių peripetijų metais J. Bernatonis kažko mokėsi Prahoje. Grižo į Lietuvą po Nepriklausomybės paskelbimo. A. Brazausko iniciatyva buvo įdarbintas LDDP frakcijoje ir pateko į tuos sąrašus. Tapo Seimo Pirmininko pavaduotoju.
Įdomiausia šioje istorijoje I. Šiaulienė. Ji sugebėjo greitai prisiplakti prie A. Šleževičiaus ir drauge su J. Karosu tapti pagrindine pastarojo atrama Seime ir LDDP Taryboje. Tuo metu socialdemokratai buvo opozicijoje LDDP, rengė interpeliaciją A. Šleževičiui. Kol nesusipažįsti su šios ponios disertacija, kurioje įrodinėjama, kokį pažangu vaidmenį mūsų istorijoje suvaidino stribai, tol nesuprasi, kodėl ji visą savo energiją pašvenčia tam, kad Seime nebūtų priimtas Istorinės atminties tyrimo ir išsaugojimo įstatymas. Dėl nežaboto A. Šleževičiaus siautėjimo pasitraukiau iš LDDP ir įstojau į LSDP, su kurios nariais buvau pažįstamas gerokai anksčiau, negu atėjome į Nepriklausomybę.
Manau, LSDP susijungimas su LDDP didžiausia mūsų politinė klaida. LSDP turėjo gilias istorines tradicijas. Ji veikė pogrindyje. Dabar tapo suvirškinta buvusių LDDP veikėjų. Jaučiu ir savo asmeninę atsakomybę, nes susijungimo metu buvau LSDP Tarybos narys ir aktyviai neprieštaravau susijungimui.
Socialdemokratų partija turi vykdyti socialdemokratišką poziciją. Argi neakivaizdu, kad buvę ldepistai užduoda dabartinei frakcijai toną, jie prisišlietų prie bet ko, kad iš to turėtų asmeninės naudos. Vargu, ar partija išliks, jeigu jai nepavyks apsivalyti. Kaip gali išlikti partija, jei rinkėjai įsitikina, jog jų interesai mažiausiai rūpi?
„Valstiečiai“ savo mentalitetu artimi buvusiems ldpistams. Jie išstudijavo rinkėjų interesus, parengė programą, o laimėję rinkimus jų atsisako. Tai vienadienių grupės draugų susibūrimas. Argi Lietuvai reikalingos tokios partijos.
Partijų krizė – mūsų nelaimė.