Ieškodami alternatyvų JAV politinei lyderystei, politikos apžvalgininkai neretai ėmė gręžiotis pirmiausia ir Vokietijos kanclerę Angelą Merkel, o vėliau – į naująjį Prancūzijos Prezidentą Emmanuelį Macroną. Ir vis dėlto, sekmadienio rinkimų rezultatai tiek Vokietijoje, tiek (daug mažiau Lietuvoje afišuoti) Prancūzijoje, o taip pat – situacija pastarojoje valstybėje apskritai, rodo, kad tikrojo lyderystės estafetės perėmėjo gali tekti palaukti.
Angela Merkel sugebėjo ir laimėti, ir pralaimėti šiuos rinkimus vienu metu. Taip, jos partija surinko daugiau balsų nei varžovai. Tačiau tai buvo ne tik prasčiausias jos pasirodymas per visą vadovavimo krikščionims demokratams laikotarpį – tai buvo apskritai blogiausias partijos pasirodymas per visą pokario laikotarpį.
Čia reikia sustoti ir dar kartą pabrėžti: partija pasirodydavo geriau net pralaimėdama rinkimus. Ir visa tai – didelių išankstinių lūkesčių kontekste, kuomet partija tvirtai pirmavo apklausose ir buvo tikimasi beveik istoriškai gero pasirodymo (reikia pabrėžti: atotrūkis nuo pagrindinių varžovų socialdemokatų išties akivaizdus, bet to nepakako). O dar blogiau kanclerei yra tai, kad kraštutinioji partija Alternatyva Vokietijai, kurios programa – tarsi absoliuti priešingybė A. Merkel politikai (priešiškumas imigracijai, eurui ir Europos integracijai), pasirodė kaip tik istoriškai gerai – tapo trečia didžiausia partija bei pirmaisiais kraštutinės dešinės atstovais Bundestage nuo pat Antrojo pasaulinio karo. Kitaip tariant, nesunku rezultatus interpretuoti kaip tiesioginį rinkėjų smūgį asmeniškai A. Merkel. Tad visa ši situacija tikrai nepridės kanclerei reputacijos ir įtakos nei namuose, nei tarptautinėje arenoje.
Ne ką mažesne problema taps ir koalicijos formavimo procesas. Žinoma, krikščionių demokratų bendradarbiavimas su liberalais – natūralus žingsnis, ir pati A. Merkel turi tokios koalicijos patirties. Tačiau šios koalicijos, skirtingai nei antrojoje kanclerės kadencijoje, nepakaks dėl to paties istoriškai prasto krikščionių demokratų pasirodymo. Ir čia vienintelis „pastiprinimo“ variantas – žalieji, esantys gana toli politinio spektro kairėje, ir daug labiau tinkantys į partnerius socialdemokratams bei vėlgi atstovaujantys pozicijas, priešingas jau A. Merkel prekės ženklu tapusioms pažiūroms (pvz., priešiškumas taupymo politikai). Tai savo ruožtu reiškia, kad ne tik pati koalicija greičiausiai bus nestabili bei sunkiai gebanti priimti esminius sprendimus (o tai vėl smūgis A. Merkel prestižui ir įtakai tiek namuose, tiek užsienyje), bet ir pačios derybos dėl koalicijos formavimo gali užtrukti itin ilgai.
Ir čia Vokietija, kiek netikėtai, įstojo į Vakarų demokratijų klubą, kurio išskirtinis bruožas – nebegebėjimas sudaryti efektyvių vyriausybių, dažniausiai – būtent dėl radikalų iškilimo dešinėje ar kairėje bei su tuo susijusio paramos tradicinėms partijoms menkimo. Jei dar prieš kiek daugiau nei metus tokia situacija buvo būdinga nebent Belgijai, kurios tautiškai fragmentuota politinė sistema yra atskiras atvejis, dabar panaši situacija yra Ispanijoje, Olandijoje, iš dalies – Airijoje bei, potencialiai, Vokietijoje (taip pat gresia Italijoje). O prisijungimas prie tokios tendencijos tikrai negali būti bruožas stabilios lyderystės, kurios buvo tikimasi iš A. Merkel.
Tuo tarpu E. Macrono triumfas Prezidento bei žemesniųjų parlamento rūmų rinkimuose galėtų būti matomas kaip išimtis iš aukščiau minėtos tendencijos. Bet turint omenyje tai, kad laimėta su iš esmės antipartiniu judėjimu bei nustumiant į šalį tradicines partijas, greičiau galima sakyti, kad tai buvo tik sėkmingesnės naujokų revoliucijos pavyzdys. Dar daugiau – sekmadienio Senato (aukštesniųjų parlamento rūmų) rinkimai, kuriuose E. Macrono judėjimas pralaimėjo tradicinių dešiniųjų Respublikonų partijai, tik iš naujo atveria naujų ir senų jėgų priešpriešą ir įveda konfliktą į vidinę Prancūzijos valdžios sąveiką.
Tiesa, tai nebuvo tikri visuotiniai rinkimai (Senatas atstovauja regionams ir yra renkamas vietos valdžios atstovų), bet prastesnis nei tikėtasi E. Macrono šalininkų pasirodymas tik prisideda prie vis gausėjančių protestų prieš jo darbo rinkos reformas bei smunkančio populiarumo. Pastarasis faktorius jau ir šiaip buvo itin nemalonus, ypač turint omenyje tai, kad savo staigumu jis pranoko net pačias nesėkmingiausias ankstesnių Prancūzijos prezidentų kadencijų pradžias, o pridėjus nedraugišką Senatą tai gali būti ir rimta politinė problema (nepaisant to, kad reformoms įgyvendinti pakanka ir daugumos žemuosiuose rūmuose). Kitaip tariant, nors tarptautinėje arenoje E. Macrono įvaizdis vis dar puikus ir šis politikas tebematomas kaip liberaliosios demokratijos atsakas D. Trumpui, problemos namuose anksčiau ar vėliau vis dėlto ims silpninti ir pozicijas už šalies ribų. Žinoma, galima teigti, kad tai tik kadencijos pradžia ir dėl nepamatuotai didelių visuomenės lūkesčių tam tikras nusivylimas yra natūralus, o ryškėjant teigiamam reformų poveikiui (jei jos bus pilnai įgyvendintos) populiarumas vėl atsigaus, bet kol kas tai daugiau spekuliacijos.
Tad Vokietijos ir Prancūzijos lyderiams patiriant smūgius savo autoritetui, o Jungtinei Karalystei apskritai sukant izoliacijos keliu (bei Ministrės Pirmininkės Theresos May pozicijoms siūbuojant po itin nesėkmingų pirmalaikių rinkimų) lyderystės pozicija vėl tampa atvira. O kadangi kertinių Vakarų valstybių sąrašas, kaip bebūtų, yra baigtinis, naujo lyderio tikėtis bent kelerius artimiausius metus turbūt ir nebeverta. Turint omenyje globalias saugumo grėsmes (nuo Šiaurės Korėjos iki Rusijos), nesiliaujantį smurtą įvairiuose pasaulio regionuose (nuo Sirijos iki Mianmaro) bei išliekančią radikalių politinių jėgų grėsmę, tokia perspektyva išties neramina. Žinoma, nei A. Merkel, nei E. Macrono nurašyti nereikėtų. Pirmoji jau vien dėl stabilumo (ketvirtoji kadencija), o antrasis – dėl savo ryžto, entuziazmo ir nė kiek neslepiamų asmeninių ambicijų tikrai išliks Vakarų politikos epicentre. Tačiau jei kalbame apie stiprią lyderystę, tuomet belieka susitaikyti su nusivylimu.
