Net jeigu kalbėti ir pasakoti apie tai priklauso pagal pareigas (pavyzdžiui, žurnalistams, apžvalgininkams, laidų vedėjams). Faktas ir tai, kad niekas iš esmės politikais nenusivylė, nes niekas nieko daugiau iš politikų ir nesitikėjo. Kai lūkesčiai nuliniai, tai ir nusivilti nesigauna.
Ne, žinoma, tai ne vienintelis aiškus dalykas apie politikus. Dar aišku yra ir tai, kad visai šaliai ir visiems žmonėms - dirbantiems, pensininkams, studentams, mokiniams, kareiviams ir policininkams, bomžams ir asocialams, chirurgams ir odontologams, fūristams ir taksistams, žemdirbiams ir laikrodininkams, rašytojams ir atliekų tvarkytojams - absoliučiai vienodai, kuo visi šie koalicijos pasiskirstymai baigsis.
Mažumos vyriausybė, daugumos vyriausybė, atskilusi frakcija, neprisiklijavusi dalis, klauso ar neklauso partijos vadovo, priešlaikiniai rinkimai, dauguma, mažuma - na, visiškai jokio skirtumo niekam, išskyrus gal kelis politikos apžvalgininkus, arba norinčius įkalti vieną kitą įvartį į tuščius politikų vartus, nes geriausias šios vyriausybės aprašymas ir apibūdinimas yra "politikai be jokių pasekmių".
Na, išskyrus alkoholio reklamos draudimą ir pakeistus akcizus, bet ir jie yra be ryškesnių pasekmių visiems, išskyrus žiniasklaidą - visi gers kaip gėrę, o reklamos pinigus iš tradicinės žiniasklaidos pasiims nuomonių lyderiai, kurie reklamuos alkoholį per socialinius tinklus, paskui ką nors dėl tos reklamos prigaus ir uždės baudą, ir tada dar ką nors sugalvosime naujo, nes mes lietuviai esame pratę prie tylios rezistencijos. Mes atsispyrėme NKVD ir KGB, atsispirsime ir aiškinantiems, ką ir kiek turime gerti.
Tačiau greičiausiai nereikės ir tos rezistencijos, nes turime Seimą iš 141 žmogaus (kai buvo rašomas šis straipsnis, dar nebuvo persodinti į patalpas be langų kai kurie Seimo nariai, sekite spaudą), kurių pasiskirstymas įdomus tik jiems patiems, nes jie neturi rimtų pasekmių niekam. Lietuvos futbolo penktos lygos komandų sudėtis ir tai susilaukia daugiau dėmesio.
Kokios nors Mykolo Burokevičiaus gimnazijos mokinių parlamentas galimai turi didesnę įtaką, negu Lietuvos Respublikos disfunkcinis parlamentas, kuris dar net negalvoja apie darbus, mat jie net patys nežino, kiek iš jų yra dauguma ir ar gali jie priiminėti sprendimus. Jus nustebino, kad Lietuvoje yra Mykolo Burokevičiaus vardo gimnazija? Jos nėra, kaip nėra ir Adolfo Hitlerio universiteto Raseiniuose, bet galėtų būti, nes yra Algirdo Brazausko gimnazija Kaišiadoryse. Taip gražiai skamba, kaip kokia Drąsiaus Kedžio Kauno apskrities biblioteka Garliavoje.
Taigi Seimo nariai dar neapsisprendė, ar jie kažką gali spręsti. Kai dėl to, APIE KĄ jie norėtų spręsti ir į kurią pusę ir kodėl jiems reikia taip daryti, tai jie net nepradėjo mąstyti. Baikit, jiems ne tas galvoj, jie tik dar dėliojasi savo partines priklausomybes.
Tuo metu kai kiti kalba apie idėjas Lietuvai, šitie kol kas turi tik idėjų apie save pačius, mylimiausius ir brangiausius, kas yra taip nyku ir liūdna, kad trūksta žodžių. Jie klaidingai galvoja, kad kam nors rūpi jų koaliciniai reikalai ir atskilimai. Jie kliedi, praradę ryšį su pasauliu. Kada paskutinį kartą kalbėjot su rinkėjais, ir keliems jų buvo įdomios jūsų vidinės stumdyklos su frakcijomis ir jų skiltelėmis? Atsipeikėkit, kosmonautai jūs. Ir kosmonautai ne gerąja prasme.
Seimo nariai yra kaip nevykėliai TV talentų konkurso dalyviai, kurie kol kas tik mušasi dėl eilės eiti į atrankas ir kas gauna kurią persirengimo kambario spintelę, o ką dainuos ir ko jie čia atėjo, niekas net nesugalvojo, nes tam nebuvo laiko. Liūdna į juos žiūrėti, nes teoriškai tai žmonės, kurie turi mums priiminėti įstatymus, o praktiškai jie net savo vidinio chaoso susitvarkyti negali.
Yra ir teigiamas aspektas, ir nemažas. Štai koks: kol Seimo politikai stumdosi ir vieni kitiems grasina etikos komisijomis, jie yra bejėgiai ką nors prikenkti mums visiems. Gal tai ir yra idealus variantas: jiems mokame algą, o jie taip užsiėmę savo lėlių namais, kad nebeturi laiko išsigalvotoms durnystėms.
Kai jie apsimeta, kad dirba, ir dreba dėl savo kėdžių ir kaip jiems išvengus priešlaikinių rinkimų (nes daugumas skristų kaip pigaus putokšlio kamščiai iš netyčia gautų postų ir daugiau jų niekada nebematytų), tai nebeturi galimybės mums visiems kenkti.
Iš esmės, man tiek iš jų ir tereikia: jei negali nieko gero padaryti, tegu tik nesimaišo po kojų. Man iš Seimo tereikia tik gero finansavimo šalies gynybai ir kad Vyriausybėje būtų toks užsienio reikalų ministras, kuris nedarytų gėdos ir teisingai kalbėtų ir gintų mano šalies interesus. Tokį ministrą turime, o šalies ekonomika sėkmingai auga ir pati, nepaisant Seimo.
Minimalaus atlyginimo kaitaliojimai mažai kam rūpi iš tų, kas kažką pasiekia ir kas prisideda prie šalies turtų gausinimo. Užsienio investuotojai mums turi didesnę įtaką, negu mūsų valdžia. Žmonėms labiau rūpi kainos "Ikea" parduotuvėje ir naujų prekybos centrų automobiliu aikštelės, negu įstatymus leidžianti valdžia. Ir gerai.
Žmonės dirba, moka mokesčius ir į valdžios malones nesidairo (tie, kas laukia dovanų iš valdžios, tikrai nėra tie patys, kurue užtikrina ekonomikos augimą), o valdžios darbas yra šiuo metu netrukdyti ir nesipainioti po kojų. Žinoma, čia kalbu tik apie valdžią šalies mastu, nes savivaldybėse kaip tik reikia, kad jie kažką darytų ir nežiūrėtų vien tik sau į bambą, kaip dabar Vilniuje, kur mero pagrindinis darbas dabar šiuo metu yra grūmoti kumštuku ir sakyti, kad jo partija atsinaujins ir prisikels, net jei visus susodins kaliūzėn, "kankinkit, budeliai, smarkiau: iškęsiu, nedejuosiu".
Pamirškit partiją, Remigijau: pirmiausia gatves išgelbėkit nuo duobių ir sostinę išlaisvinkit nuo oro uosto taksistų, o partija, ji kaip jaunystė ar sveikata, buvo ir nebėra, nebeliekit ašarų.
O Seimo nariai - galit ir toliau užsiimti savo žaidimais, tik, meldžiamieji, nieko nedarykit. Ir tauta jums už tai padėkos.