Pritarimo nebuvo iš tų, kurie neliko sužavėti socialdemokratų pasitraukimo iš valdančiosios koalicijos idėja ir kurie, panašu, nelabai žavisi G. Palucko pirmininkavimo stiliumi.
Tik ar plojantys suprato dėl ko ploja? Ar tai nebuvo tiesiog primityvi reakcija į pirmininko pašmaikštavimą ir džiugesys įkandus partijoms „viršūnėms“? G. Paluckas, regis, labai neblogai išnaudojo komunikacijos tyrinėjimuose žinomą suokalbio metodą, kuomet komandą „klijuoja“ būtent bendras priešas, kuriuo gali būti bloga valdžia ar bjaurus klientas. Ir tas susipriešinimas buvo akivaizdus. Tik šeštadienį jis davė norimą rezultatą, bet jau pirmadienį tapo didžiule problema.
Tačiau plojimams priežasčių, deja, būta ne per daugiausia. Problema, kad ta rožė gerokai pavytusi. Jai atgaivinti reikia labai daug pastangų. Bet papešiota kiek ir konservatorių kregždė, liberalų žmogeliukams irgi jau reikia pasiramstyti lazdelėmis, nes gerokai apšlubo. Būtent dėl šių partijų, kurios turėjo laikyti partinę sistemą kaip tie atlantai, skrydžiams pakyla neaiškios kilmės ereliai ar gandrai.
Ir kalba ne tik apie ideologinį partijų stuburą, dėl ko dabar daug ginčijamasi ir bandoma įtvirtinti nuostata, kad ideologijos jau mirė. Kai einantys į politiką nieko apie tai nesupranta, su rinkėjais bendraujama principu „išrink mane – bus tau Šveicarija“, tai nėra ko stebėtis. Pačios partijos, pasiekusios valdžią, taip pat tampa neaiškiais hibridais. Todėl naivu būtų tikėtis, kad vien tik ideologija dar gali „groti“. Bet paskui nereikia verkti, kad rinkėjams tos partijos visos vienodos ir jie pasišokinėdami laksto nuo vienos prie kitos.
Kalba ir apie tai, jog partijos savo veikloje tiesiog pamiršo kai kuriuos itin svarbius aspektus. Politinių partijų pagrindinė funkcija nėra tik valdžios siekimas ir dalyvavimas rinkimuose. Jos turi palaikyti permanentinį ryšį tarp rinkėjų ir valdžios. Ir taip pat vienas svarbiausių aspektų – tai politinio elito (tikrąja šio žodžio prasme) kūrimas.
Socialdemokratams, beje, kaip ir visiems kitiems, reikia atkurti ryšį su rinkėju. Ir G. Paluckui reikia naujų tikrų politikos žvaigždžių, norint keisti partijos veidą. Kol kas, deja, žinomi socialdemokratų veidai yra tie, kurie jam neploja ir kurie jaučiasi esą visa partija, nors apie partiją, regis, mažiausiai galvoja.
Ir šios įvardytos giluminės problemos neišsprendžiamos per naktį. Jų sprendimui reikia ir geros strategijos, ir laiko, ir vienybės partijoje. O vienybės, kaip matome, mažoka. Sunku buvo sumodeliuoti ir tą socialdemokratų pasukimą į „kairę“, partijai išėjus į opoziciją. Kaip tai atrodytų?
Paremtų mažumos vyriausybės sprendimus, atitinkančius kairės politiką? Gerai. Bet kas iš to gautų daugiausia gerų karmos taškų? „Valstiečiai“. Siūlytų įstatymų projektus, atitinkančius „kairės“ politiką? Gerai. Jei jie būtų tikrai kokybiški, „valstiečiai“ tuo sėkmingai pasinaudotų. O, kaip ten bebūtų, minimalų darbo užmokestį jie kelia, pensijas didina, kalba apie papildomą pusę milijardo labiausiai skurstantiems. Kas ten gausis, dar nežinia, šalia visų darbo kodeksų, mokesčių lengvatų naikinimų. Bet dar klausimas, kuri vyriausybė rinkėjui atrodys mažiau liberalesnė – Algirdo Butkevičiaus ar Sauliaus Skvernelio? Tai kokia ta opozicija čia būtų buvusi konstruktyvi?
Galiausiai, opozicijos darbas yra oponuoti. Politinius oponentus, o ypač „valstiečius“, kurie taikosi į socialdemokratų rinkėją, reikia doroti. Tiesa, socialdemokratai to tinkamai nedarė nei būdami koalicijoje, nei išeidami. Nors reikėjo tai daryti. O po dabartinio frakcijos demaršo pasiliekant koalicijoje to irgi nebus.
Konservatorių gailesčio likusiai mažumoje valdžiai irgi būtų nebuvę. Jie, matydami tokį aplinkybių išsidėstymą, kai liberalai teismų slenksčius mina, socialdemokratai dar žnaibo vienas kitą, kas ir kaip partiją gaivinti turi, nebūtų buvę švelnūs ir pūkuoti, bandydami įrodyti, kad „valstiečiai“ nebesugeba valdyti. O ministrai nepartiniai tokiomis sąlygomis galėjo ir pradėti lakstyti, „valstiečiai“ tada Seime taip pat nežinia kiek atsilaikytų. Bet ar socialdemokratai būtų pasiruošę pirmalaikiams rinkimams? Ne. O liberalai? Jiems turbūt patiems net silpna pagalvojus, kas jei dar ir pirmalaikiai rinkimai ateitų. „Valstiečiai“ jau aišku, jog kalbėtų „neleido dirbti, socialdemokratai sukūrė chaosą valstybėje“ ir t. t. Todėl socialdemokratų frakcija skaičiavo kitaip nei G. Paluckas. Ir visai nebuvo pasiruošusi dirbti nei konstruktyvioje, nei bet kokioje kitoje opozicijoje.
Taigi kol kas tai nei G. Palucko, nei pačių socialdemokratų pergalė. O rožė kaip buvo nuvytusi, taip ir liko. Patys socialdemokratai toliau šaudo sau į kojas. O kas šiandien yra socialdemokratų partija, jau visai liko nebeaišku.
Politologės Rimos Urbonaitės komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.