Dar L. Linkevičius pareiškė, kad jo užnugaris – Prezidentė Dalia Grybauskaitė ir premjeras Saulius Skvernelis. Ir šie jam leidžia dirbti. Tad ministras pasitraukė iš partijos ir dirba toliau.

Bendrame šios Vyriausybės kontekste nepartinis L. Linkevičius puikiai įsipaišo į specialistų gretas.

Bet bendrame Lietuvos kontekste L. Linkevičius atrodo liūdnai, o jo žingsnis – apmaudus. Pirma, rinkėjai kaip tik socialdemokratus nusiuntė į opoziciją. Antra, nesmagu priminti, bet tenka, kad socialdemokratų partijos nariu L. Linkevičius irgi tapo tada, kai partija pasakė – žmogau, reikėtų į partiją įstoti, jei toliau nori dirbti ministru.

Ar Prezidentė pati rašė savo pranešimą, ar tik jį perskaitė? Jei jau disertacijas rašo techniniai asistentai, tai gal ir kalbos vis dėlto yra tik rišlus tekstas? Ir ar prisimena D. Grybauskaitė savo Metinio pranešimo turinį šiomis dienomis?
Indrė Makaraitytė

Keičiasi laikai, keičiasi sprendimai. Bet demokratija juk laikosi ant susitarimų ir taisyklių, ne visada ir ne visiems patogių. Ir socialdemokratų ir liberalų krizė, kuri tęsiasi jau kuris laikas ir kuri kaip tyčia šį savaitgalį pasiekė piką, geriau nei bet kas parodo, kokia krizė yra ištikusi šią valstybę. Net pjūvio nereikėjo, žaizda pati atsivėrė ir dabar tik žiūrėk į ją ir galvok, ką daryti.

Dar ką tik, skaitydama Metinį pranešimą Seime, D. Grybauskaitė demonstravo saliamonišką išmintį. Išvardijusi visas negeroves, politinės valios stoką, partijų tarnavimą koncernams ir kitoms interesų grupėms, džiaugdamasi, kad nomenklatūrines tradicijas pamažu keičia naujai paskirti įmonių vadovai, ji taip pat sakė: „Stabiliai demokratinei valstybei reikia skaidrios, brandžios ir stiprios partinės sistemos. Išplauta partinė atsakomybė ir atskaitomybė leidžia suvešėti įvairioms populizmo atmainoms. Tradicinių partijų uždarumas, savanaudiškumas ar net kriminalizacijos atvejai atveria kelią vis mažiau pasiruošusiems politikos naujokams.“

Ar Prezidentė pati rašė savo pranešimą, ar tik jį perskaitė? Jei jau disertacijas rašo techniniai asistentai, tai gal ir kalbos vis dėlto yra tik rišlus tekstas? Ir ar prisimena D. Grybauskaitė savo Metinio pranešimo turinį šiomis dienomis?

Ji palaiko, kad du socdemų deleguoti ministrai, kurių viena – Milda Vainiutė – turi bendrų sąsajų su socialdemokratais tik tiek, kad ištraukta iš universiteto buvo apstatyta socdemų kadrais, o kitas – Linas Linkevičius – pasitraukęs iš socdemų, nes taip jam patogiau dabartinėje situacijoje, toliau liktų dirbti Vyriausybėje. Iš jos pareiškimo, nors ir labai aptakaus ir sudėto iš kruopščiai parinktų žodžių, galima išskaityti, kad ji palaiko ir valdančiosios koalicijos naują darinį – frakcijų koaliciją, kuri laikosi ant pasipriešinusios partijos valiai socdemų grupuotės.

Mindaugui Sinkevičiui, kaip, matyt, mažiausiam savo kadrui, ji leidžia apsispręsti, ką daryti. Bet jei jis apsispręstų pasielgti priešingai partijos valiai arba sužaistų gudrų žaidimą, kad jo neva iš Ūkio ministro pareigų neatleidžia premjeras, Prezidentė taip pat palaikys. Stabilumo vardan.

Dalia Grybauskaitė nepriklauso jokiai partijai ar judėjimui. Saulius Skvernelis – taip pat nepartinis. Jis tik dabar svarsto galbūt įstoti į Valstiečių ir žaliųjų sąjungą, bet dar prieš keletą metų lygiai taip pat galėjo tapti bet kurios kitos Lietuvos partijos nariu. Jis svarstė visus variantus, ir jis su visais kalbėjosi, ir visos partijos su juo kalbėjosi, jį viliojo į lyderius – tai buvo vieša paslaptis ir jis niekada neneigė su visais derėjęsis. Kas suformulavo geriausią – puikiai žinome. Tada S. Skvernelis skundėsi, kad Algirdo Butkevičiaus pasiūlymo stoti į socialdemokratų partiją ir kartu su ja eiti į Seimo rinkimus priimti negali, nes jei A. Butkevičius gal ir nieko vyras, bet visi kiti, tie senieji, tai – intrigantų intrigantai.

Kiek G. Palucke tikro socialdemokrato, kas žino? Kiek socialdemokratijos likę šioje partijoje? Niekas nežino, nes ši partija ir kairiosios idėjos yra du skirtingi dalykai.
Indrė Makaraitytė

Bet šiandien S. Skvernelis be penkių minučių valstietis žaliasis (turbūt galiausiai subrendo ideologiškai ir suprato, kad čia – jo partija), o tie intrigantai – Juozas Bernatonis, Gediminas Kirkilas, Irena Šiaulienė, Rimantas Sinkevičius ir pats A. Butkevičus, itin prisidėjęs prie socdemų ir Lietuvos čiuožimo į dugną, yra S. Skvernelio koalicijos dalis. S. Skvernelio reformų koalicijos dalis. Reformų, nukreiptų prieš išskirtinai būtent šių dar vis socialdemokratų nomenklatūros veikėjų ir jų tęsiamos tradicijos išlaikyti savo įtaką institucijose, nes tai ir buvo jų jėga ir energijos šaltinis ilgus metus, palikimą. Ar „Lietuvos geležinkelių“ neužtenka? Ar neužtenka skandalo Teisingumo ministerijai pavaldžiame Kalėjimų departamente, kuris atskleidė, kokias korupcines schemas slėpė J. Bernatonio, tuomet Teisingumo ministro, stogas? O Registrų centras? Ir nėra pabaigos...

Galima galvoti apie G. Palucką visaip. Kad jo brolio verslo gijos taip pat veda į korupcines schemas. Taip, jis buvo teistas. Ir aplink jį sukasi ne ką kitaip nei senasis partijos aktyvas ir toji nomenklatūrinė dalis galvojančių ir veikiančių vaikinų ir merginų, kurie laikosi G. Palucko, nes tik su juo, šalia jo arba per jį, o gal jį artimiausioje ateityje apžaidę ir apėję, jie gali padaryti ko nors vertą karjerą.

Kiek G. Palucke tikro socialdemokrato, kas žino? Kiek socialdemokratijos likę šioje partijoje? Niekas nežino, nes ši partija ir kairiosios idėjos yra du skirtingi dalykai. Ar galėjo daug padoraus šviesaus jaunimo ateiti į partiją, kuri ilgus metus buvo Algirdo Mykolo Brazausko šešėlyje ir jo metodai buvo tokie, prieš kuriuos iš esmės susitelkę neva ir kovoja Prezidentė ir valstiečiai? Logiška, kad tai buvo neįmanoma. Lygiai kaip ir neįmanoma šiandien turėti nekorumpuotų partijų, nes tokias žaidimo taisykles ilgą laiką diktavo įtakingiausieji socdemai ir jų keliu pasukę konservatoriai: galingi tik tie, kurie valdo administracinį resursą. Tai reiškia viską: pinigus, įtaką sprendimams ir netgi įtaką visuomenės nuomonei, nes žiniasklaida yra viena jautriausių institucijų resursams.

Bet gyvenimas nestovi vietoje ir laisvėjant visuomenėms, randantis naujoms alternatyvoms viskas keičiasi.

Ir partijos tuo ir yra partijos, kad jos turi iš vidaus valytis, jos turi pereiti devynis pragaro vartus, nes tik taip gimsta demokratija. Socdemų ir liberalų valymasis bjaurus ir nežinia kur gali nuvesti. Bet nejaugi D. Grybauskaitė nusprendė, kad ji neturi laiko laukti, kol Lietuvoje gims demokratija? Tikslas yra gal ir geras, bet ne visada tikslas pateisina priemones.

O S. Skverneliui gerai viskas, kas jam nekvaršina galvos ir kas neverčia jo keisti kurso. Pasirašyti frakcijų koalicinę sutartį valstiečiams yra patogiausia. Eik dabar, derėkis su konservatoriais. Jie, pajutę, kad reitingai kyla, prabilo apie priešlaikinius rinkimus. Ir apetitas derybose būtų išaugęs. Kam to reikia? Juk daug lengviau ir paprasčiau yra ką nors apčiuopiamo pasiūlyti atskilusiai nuo partijos socialdemokratų frakcijai, iš kurių dauguma nori vienintelio dalyko – asmeninės pozicijos stabilumo. A. Butkevičiaus politinė karjera iš esmės palaidota. Kaip ir J. Bernatonio ar R. Sinkevičiaus. O dabar gal ir G. Kirkilo. Ir pirmadienį juk ne be reikalo S. Skvernelio kabinete lankėsi būtent G. Kirkilas ir J. Bernatonis.

Mes turbūt dar kurį laiką nesužinosime, už ką juos nupirko S. Skvernelis, galbūt tik ateityje vienas ar net abu išvažiuos kur nors ambasadoriais. L. Linkevičius juk dirba. Tačiau kuo tai kokybiškai skiriasi nuo metodų, kuriuos kritikuodami rinkimus laimėjo valstiečiai? Ir kuo tai skiriasi nuo visos eilės blogybių, kurias piktai vardijo ir nomenklatūros veikėjams priskyrė D. Grybauskaitė?