Tikriausiai mažai kas rimtai atkreips dėmesį į žurnalistų tyrimą apie Vilniaus miesto savivaldybės „dovanas“. O gal kalbėkim paprasčiau: ne dovanas, o legalizuotą reketą.
DELFI žurnalistė Jurga Tvaskienė labai detaliai aprašė, kas darosi Vilniaus mieste: pasirodo, verslininkai priversti „savanoriškai“ dovanoti itin brangias dovanas arba pinigus miestui. Savivaldybei nebereikia rengti sudėtingų viešųjų pirkimų tokiems „menkniekiams“ kaip suoliukai, šviestuvai, fontanai ir t. t., o ir pinigų projektams „atsiranda“. Nauda verslui? Gal statybos leidimas greičiau savivaldybės koridoriuose praeis, nepasimes, projektas neužstrigs, niekas rimtų pastabų neturės. Tereikia savanoriškai paaukoti pinigų arba sumokėti natūra miesto savivaldybei. Romėnai turėjo puikų posakį tam: ranka ranką plauna. Mes irgi turim savo žodį, tik mažiau subtilų: reketas.
Nieku kitu, kaip tik legalizuotu reketu tokios sistemos pavadinti ir negalėtum. Verslininkai kalba, kad Vilniuje – tai sena „tradicija“. Nebūtų teisinga sakyti, kad ją įvedė R. Šimašius, tačiau, kad tai klesti ir dabar – akivaizdu.
Beje, Vilnius – ne vienintelis. Teko girdėti panašių legalizavimų ir kitose savivaldybėse: nori statyti gamybos įmonę? Nori greit ir be trukdžių ją pastatyti? Prisijunk prie savivaldybės akcijos „dovana“: pasirašom pora popieriukų, jūs miestui pinigų, miestas jums „bus dėkingas“! Skamba kaip tekstas iš prastos reklamos, bet tai – verslo kasdienybė. Tai kasdien Lietuvoje vykdomas legalus reketas!
Galima vyresnius verslininkus dar suprasti, kodėl tyli, nes savo laiku matė, kaip nepriklausomybės pradžioje atvykdavo „berniukai“, kuriems reikėdavo susimokėti, jeigu nori toliau ramiai dirbti. Dabar pakviečia pačius atvykti „berniukai“ iš savivaldybės: malonesni, gražiau apsirengę, pasikvėpinę, bet principas – tas pats. Susimoki arba ramybės neturėsi. Sunku suprasti net vietinius, bet kaip tokia tvarka siejasi su mūsų vizionieriškais siekiais prisitraukti užsienio kapitalą – neįsivaizduoju.
„Lidl“ irgi neįsivaizdavo. Pamenat, kaip nusipirko seną, apleistą, griūvantį policijos pastatą, kuris jau pavojų aplinkinėms kėlė, panoro susitvarkyti ir parduotuvę įrengti, bet dovanų dovanoti niekam nesiteikė – ir še tau – pasirodo pastatas kažkokia vertybė...
Ir visa tai taps dar įdomiau, kai Seime bus „prastumtas“ naujos Žemės įstatymo pataisos, kuriose siūloma nustatyti, kad keičiant žemės paskirtį, savininkas (žmogus ar įmonė) turės sumokėti 20 proc. mokestį nuo rinkos vertės savivaldybei. Gal net avansu. Ar tai yra investicijų pritraukimų priemonė? Jūs įsivaizduojate, kaip tai atsilieps investicijoms, plėtrai, verslui, o galiausiai ir smogs per žmonių kišenes?
Bet ar tai iš tikro kam nors rūpi? Šiandien griūva ir atsistato koalicijos, o verslo reikalai, jo santykiai su legalizuotu reketu – jo paties problemos. Teisėsauga užsiėmusi politizuotais tyrimais dėl nuolaidų žiniasklaidoje, kai čia pat po nosimi, sostinėje ir kitur, vykdomas tiesiog akis badantis legalizuotas reketas. Netrukdo tai ir Premjerui S. Skverneliui, Seimo daugumai ir kitiems aukštiems Lietuvos vadovams, nors visi pasiskelbė kone šventais kovotojais prieš korupciją ir neteisybę.
Kai visi užmerkia akis ir verslas paliekamas kovoti su legalizuotu persekiojimu – apie Estijos lygiu augančias investicijas galim tik pasvajoti. O kainuoja tai labai brangiai: teisingumo jausmo praradimas, emigracija, galiausiai mažiau pinigų piliečių kišenėse.
Kažin ar yra mūsų valstybėje jėga, pasiryžusi ir galinti suvaldyti reketą valstybės vardu? Ką tokioje situacijoje belieka daryti paprastam piliečiui? Emigruoti arba kentėti. Ne tik mažesnės pajamos, bet ir teisingumo jausmo silpnėjimas tampa tuo, kas iš tiesų šioje šalyje gali nuvaryti į neviltį (ir emigraciją).